Praėjusių metų Konstitucinio Teismo (KT), vadovaujamo liūdnai pagarsėjusio buvusio pirmininko Egidijaus Kūrio, dar vienas iškeptas skandalingas išaiškinimas dėl žemės ir miškų grąžinimo tvarkos saugomose teritorijose bežemiais gali palikti tūkstančius teisėtų savininkų. Kam tarnauja KT? Akivaizdu, jog ne Lietuvos žmonėms. Tiek savininkai, tiek Seimo nariai mano, kad jis tik įteisina netvarką ir savivaliavimą.
Teises ribojantis sprendimas.
KT savo nutarimu pripažino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 16 str. 7 d. nuostatas kaip prieštaraujančias Konstitucijos 54 str., 128 str. 2 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui. KT taip pat konstatavo, kad yra galimas toks teisinis reguliavimas, kai atkuriant nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir turėjusiam čia nuosavybės teise žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, kurių pagal įstatymą negalima grąžinti natūra, nes jie yra išperkami iš valstybės, vietoj turėtos žemės, miško, vandens telkinio suteikiamas lygiavertis atitinkamas žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje. Atsižvelgiant į šį KT nutarimą siūloma numatyti, kad valstybiniuose parkuose ir draustiniuose nuosavybės teisės gali būti atkuriamos neatlyginamai perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą tik tiems piliečiams, kurie atitinka šiuos reikalavimus: pirma, turėtas žemės, miško sklypas ar vandens telkinys yra to paties valstybinio parko ar draustinio teritorijoje. Antra, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą šios žemės negalima grąžinti natūra, t. y. ji priskirta valstybės išperkamai žemei. Trečia, žmogus tame valstybiniame parke arba draustinyje gyveno iki 2001 metų rugpjūčio 17 dienos ir tebegyvena iki šiol. Ketvirta, pilietis ar jo sutuoktinis tame valstybiniame parke arba valstybiniame draustinyje iki 2001 metų rugpjūčio 17 dienos nuosavybės teise turėjo ir tebeturi gyvenamąjį namą, butą ar jų dalį. Tik šiuos keturis reikalavimus atitinkantis asmuo gali atkurti nuosavybę į jo turėtą žemę pagal lygiavertiškumo principą saugomoje teritorijoje.
„Toks buvo KT verdiktas. Žinoma, jis gerokai apribojo galimybes tų, kurie puoselėjo lūkesčius, pagrįstus lūkesčius pagal ankstesnį reguliavimą ir tikėjosi atkurti nuosavybę. Tokių asmenų yra tikrai nemažai, bet ministerija ir Vyriausybė, kaip ir dera, savo sprendimais atspindi KT nuostatų esmę”, – neseniai pripažino žemės ūkio ministrė Kazimiera Danutė Prunskienė.
Ribojimų daugėja
Kiek nuosavybės jau atkurta šiuose parkuose? Kiek piliečių nuosavybės neatgaus? Neseniai vykusiame Seimo posėdyje buvo pateikti konkretūs pavyzdžiai, kai žmonės 1945-1946 metais bėgdami iš vieno nacionalinio parko apsigyveno kitame nacionaliniame parke arba net grįžo iš Sibiro ir, pavyzdžiui, išvyti iš Dzūkijos nacionalinio parko, atsidūrė kur nors Rusnės balose ne iš gero gyvenimo. Šiandien ten taip pat valstybinis draustinis. Tačiau jie negali persikelti žemės, nes ten vienas parkas, o Dzūkijoje – valstybinis draustinis. Ir įstatymas yra toks, kad žmonės negalės persikelti žemės.
Tąsyk K.Prunskienė apgailestavo, jog įvairių ribojimų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Pasak jos, sudarytos labai nelygios galimybės vieniems, kurie galėjo kilnoti žemę iš vieno Lietuvos krašto į kitą ir pasigerinti situaciją, ir tiems, kurie, pavyzdžiui, gyvena gretimoje seniūnijoje arba gretimame kaime, o jų žemės dalis patenka į kitą saugomą teritoriją (tokių pavyzdžių esama Utenos ir Vilniaus apskrityse). Tie žmonės nebegali atkelti savo žemės.
„Tai KT sprendimas. Ar mes matome kitą išeitį? Esama kai kurių niuansų, kaip ir minėtas atvejis, kai tiesiog eina riba per to paties žmogaus buvusią žemę arba yra visiškai toje pačioje ar gretimoje seniūnijoje, tačiau ten jau skirtingi parkai, tarkim, Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Labanoro regioninis parkas, kai keitėsi ribos, buvo iš naujo nutiestos. Tada atsiranda visokių tokių kuriozinių dalykų, kai žmogus negali atgauti savo antros dalies sklypo pagal tokią nuostatą, – kalbėjo ministrė. – Seimas gal ir galėtų aptarti, diskutuoti ir pasiaiškinti su KT, kaip galėtų būti vertinamos tokios lengvos išlygos, kai bent protingumo ir teisingumo kriterijumi remiantis galima priimti tokį sprendimą, kuris patenkintų žmogaus teisėtus lūkesčius.”
Ministerijos duomenimis, šiuo metu kaimo vietovėse atkurta per 97 proc. nuosavybės, bet dar pateikta apie 2000 piliečių prašymų į maždaug 6 tūkst. ha žemės plotą. Iš jų apie 3 tūkst. ha jau suprojektuota. „Ar pavyktų per dialogą su KT neįklimpti į naujas teisines peripetijas ir dar labiau nesustabdyti šio proceso kad ir tiems žmonėms, nesiryžčiau sakyti, – apgailestavo K.Prunskienė. – Galbūt mes, Seimo nariai ir Vyriausybė, per mažai diskutavome iki šiol ir su KT. Pagaliau labai sunku pagerinti procesą, kai jis pasiekęs maždaug 97-98 proc. lygį. Atgaline tvarka to nieko negali padaryti. Tik tiek, kad mes dabar galime kalbėti apie tuos likusius atvejus, o dar yra kone 120 tūkst. hektarų, kuriuos tektų grąžinti žmonėms.”
Teisėtų lūkesčių nebelieka
Buvęs trijų vyriausybių miškų ūkio ministras Jonas Rimantas Klimas, stojęs į kovą tiek dėl savo, tiek dėl kitų savininkų teisių, pabrėžia, kad vykdydamos KT sprendimus Lietuvos institucijos – Vyriausybė, Aplinkos ministerija ir kt. – juos išplečia ir savaip interpretuoja. Taip iš šimtų Lietuvos piliečių iš esmės atimama teisė įgyvendinti teisėtus lūkesčius. KT nutarimo vykdytojai persistengė piliečių – daugiausia kaimo gyventojų – nenaudai. „Privalome svarstyti susidariusią padėtį saugomose teritorijose ir į miškų sistemą patekusiuose kaimuose, sudaryti sąlygas šioms apleistoms teritorijoms plėtotis, iš esmės nagrinėti kiekvieno piliečio teises į nuosavybę, – tvirtino J.R.Klimas. – Šiomis temomis yra gausybė piliečių prašymų ir skundų įvairiose valstybės institucijose, tačiau visur atsakoma – nusprendė KT, nieko negalima pakeisti.”
Vien Utenos apskrityje savo teisių į turėtą žemės nuosavybę per aštuoniolika šalies nepriklausomybės metų negali atgauti 851 pretendentas. Dar 417 niekaip neįstengia susigrąžinti šabakštynų, aplinkosaugos ir kitų valdininkų gražiai pavadintų miško parkais ir įtrauktais į miškų ūkio sistemą. Ne tik Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų, bet ir kitose vaizdingose bei patraukliose šalies vietovėse nuo žemės, priklausiusios tėvams ar seneliams, stengiamasi nustumti ir į tėviškes neįleidžiama apie 5 tūkst. pretendentų. Jie verčiami kęsti valdininkų savivalę ir patyčias, vilkinimą ir manipuliacijas įstatymais, gyventi tik viltimi kada nors grįžti į vaikystės ar jaunystės laukus. Ne vienas patyrė skaudų kartėlį matydamas, kaip, dangstantis skambiais, kilniais viešaisiais interesais, negrąžinama buvusi nuosavybė, bet joje duobes naujiems pamatams rausia tie, kurie vaikystėje ne ten basomis bėgiojo ir sėdėjo tėvams ar seneliams ant kelių. Netrūksta pavyzdžių, kai tėvų ir protėvių žemėje kiti įsikuria tik tada, kai ją išsiperka iš naujųjų savininkų – valdininkų globojamo „viešojo intereso”: giminių, verslo partnerių ir panašių bičiulių.
Padėtis apverktina
„Mes, žemiau pasirašę Utenos apskrities Tauragnų, Šeimatės, Daunorių, Vyžių, Skroblų, Aukštaglinio, Ažvinčių, Rukštėliškio, Minčios kaimų, esančių Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) teritorijoje, gyventojai, patiriame piktavališką diskriminaciją dėl žemės nuosavybės grąžinimo, laisvo disponavimo ir ūkinės veiklos vystymo. Prašome išbraukti mūsų kaimus iš ANP saugomos teritorijos sąrašų ir sustabdyti Seime įregistruotos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d. priėmimą…” – tokie per kaimų gyventojų sueigas surašyti ir kolektyviai pasirašyti raštai vienas po kito skrieja Seimo, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų vadovams.
„Vilniaus apskrities ir Švenčionių rajono žemėtvarkos tarnybos daug kartų žadėjo įteisinti nuosavybę pagal jau suprojektuotus ir patvirtintus žemės sklypus, tačiau beveik visi Švenčionių Padubingės kaimo gyventojai, kurie turi pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises pagal gyvenamąją vietą, buvo piktavališkai diskriminuojami, nors kitiems čia negyvenantiems pretendentams visiškai įforminta nuosavybė į šioje saugomoje teritorijoje perduotus žemės sklypus, – rašoma kitame laiške. – Bandant atgaline data taikyti KT nutarimus, visiškai atsisakoma sudaryti nuosavybės teisės atkūrimo bylas.”
KT pusfabrikatis
Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Kamblevičius minėtą KT nutarimą vadina paprastai – „pusfabrikatis”. „Dauguma problemų dėl žemės ir miškų grąžinimo kyla dėl to, kad KT nutarimas yra labai miglotas, net teisininkai jį supranta skirtingai. Todėl ir norime, kad KT pateiktų tvirtesnę, aiškesnę poziciją, – kalbėjo V.Kamblevičius. – Dabartiniu KT nutarimu naudojasi aplinkos apsaugos pareigūnai ir žemėtvarkininkai, „prichvatizuodami” gražiausias pamiškes bei paežeres ir nepaisydami to, kad savininkams žemes vis vien reikės grąžinti.” Beje, retas atvejis, kai vieningos pozicijos laikosi skirtingoms partijoms priklausantys Seimo komiteto nariai.
Šią savaitę Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas turi apsispręsti, ar kreipsis į KT, kad šis savo nutarimą išdėstytų visiems, o ne tik KT suprantama kalba.