Vilkaviškio rajono pieno gamintojai išreiškė nepasitikėjimą Žemės ūkio ministerija ir pagrasino griežčiausiomis protesto akcijomis, jei pieno perdirbėjai ir toliau mažins pieno supirkimo kainas.
Tik šį pavasarį į pienininkų asociacijos veiklą įsitraukę apie pusantro šimto Vilkaviškio rajono ūkininkų jau ne pirmą kartą bandė išsiaiškinti, kodėl Lietuvoje tokios mažos šviežio pieno supirkimo kainos, o iš jo pagaminti pieno produktai tokie brangūs.
Susitikti su ne vieną savaitę nepasitenkinimą reiškiančiais Suvalkijos žemdirbiais atvyko grupė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistų, nors ūkininkai tikėjosi, kad į Vilkaviškį atvažiuos kas nors iš ministerijos vadovų.
Žmones papiktino ŽŪM Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktoriaus Rimanto Krasuckio teiginiai apie vidutines natūralaus pieno supirkimo kainas, kurios, ministerijos duomenimis, siekia 90 centų už kilogramą. Pasak ūkininkų, jie nežino, kam tiek moka perdirbėjai, tačiau jie tegauna vos po 58-68 centus.
„Pažiūrėkite parduotuvėje, ar sumažėjo pieno produktų kainos? Kokios buvo žiemą, tokios ir liko. O mums supirkimo kainą mažina kas mėnesį. Ir dabar už gegužę vėl gausim mažiau. Tai kur čia teisybė?” – ministerijos valdininko klausė pasipiktinę kaimo gyventojai.
Jie kalbėjo, kad melžti karves tampa jau nuostolinga, nes nuolat brangstantys degalai ir kiti energijos ištekliai nebepadengia visų karvių laikymo išlaidų.
„Lietuvoje pieno produktų kainos sumažėjo tik kokiais 2 proc., o Europoje, į kurią išvežama apie pusė visų Lietuvoje pagamintų pieno produktų, kainos krito šimtą ir daugiau procentų, todėl
perdirbėjai priversti mažinti pieno supirkimo kainas, nes kitaip jų gaminama produkcija užsienyje būtų nepaklausi”, – aiškino ŽŪM vardu kalbėjęs R.Krasuckis. Jis tikino, kad ministerija neturi jokių svertų, galinčių turėti įtakos perdirbėjams, kad šie nors šiek tiek didintų pieno supirkimo kainas.
Savo ruožtu ūkininkai stebėjosi ŽŪM pasyvumu, kaltino nenoru įstatymiškai sureguliuoti žaliavų tiekėjų ir perdirbėjų santykius, o tokias valdininko kalbas vadino muilo burbulų pūtimu ir sakė jomis netikį.
Pasak Vilkaviškio rajono pienininkų asociacijos vadovo Albino Šneiderio, ne vien mažos pieno supirkimo kainos smaugia žemdirbius, bet ir pačios ministerijos rengti bei patvirtinti teisės aktai, pagal kuriuos pieno ūkiai, savo reikmėms pasisėjantys keletą ar keliolika
hektarų grūdinių kultūrų, privalo jas apdrausti, kaip ir tie, kas grūdines kultūras sėja pardavimui. Kitaip rizikuojama netekti ES paramos. „Mes apdraudžiame galvijus, apdraudžiame tvartus – tai, kas yra svarbiausia mūsų ūkiuose, bet kodėl turim drausti dar ir pasėlius, kurių derlių vėliau sušeriame gyvuliams – visai neaišku”, – sakė A.Šneideris.
Ūkininkai skirstėsi ne tik nusivylę valdininkais, bet ir valstybės vykdoma politika smulkių pieno gamintojų atžvilgiu. „Mes niekam nerūpim, nors iš tokių kaip mes perdirbėjai susiperka daugiau nei pusę jiems reikalingos žaliavos. Nelieka nieko, kaip tik naikinti ūkius ir parduoti karves, o vietoj ganyklų auginti rapsus. Tada pajamos garantuotos”, – kalbėjo vieni.
Kiti teigė negalintys nė to padaryti – mat pernai ar užpernai dalyvavo įvairiose pieno gamintojų rėmimo programose, gavo paramą iš ES ir yra įsipareigoję dar keletą metų išlaikyti pieno ūkius.
Pasak A.Šneiderio, trečiadienį ŽŪM turėtų įvykti Lietuvos pienininkų asociacijos, kurios dalis ir vilkaviškiečiai, susitikimas su perdirbėjais. Jame numatoma tartis dėl smulkiesiems tiekėjams palankesnių pieno supirkimo kainų. Tačiau jei susitarti nepavyks, ūkininkai neatmeta ir protesto akcijų. Kokių imsis – sakė dar nesutarę.