Sunku rasti šeimą, kurioje mažieji anksčiau ar vėliau nebūtų pareiškę noro auginti gyvūnėlį. „Mama, tėti, noriu šuniuko”, – zyzia ne vienas bamblys. Nieko keisto, juk miesto vaikui augintinis dažnai pakeičia mažesnį brolį ar seserį. Be to, tai padaras, su kuriuo galima pažaisti, o jei užklumpa liūdesys – apsikabinti ir paverkti.
Gyvūnai – lyg šeimos nariai
Rašytojos Nijolės Kepenienės namuose visada gyveno žiurkėnų, jūrų kiaulyčių, šunų, žuvelių. Šiuos augintinius prižiūrėdavo trys N.Kepenienės dukros.
Šiandien namuose karaliauja šunelis Rūkas ir žalioji iguana. Anksčiau laiką leisdavusi ant dukters Šarūnės rankų ar peties, užaugusi iguana tapo atsiskyrėle ir draugijos jau nepageidauja.
Šis egzotiškas gyvūnas buvo didžiausia Šarūnės svajonė, o dabar juo džiaugiasi ir jos sūnus – dvimetis Naglis. Valgydamas vynuoges jis visuomet prisimena, kad jas mėgsta ir iguana. Augintinę vaikas švelniai vadina „uodega”.
„Gyvūnai mano vaikams ir anūkui teikia labai daug džiaugsmo, – tikino N.Kepenienė. – Kartu bendraudami jie ne tik žaidžia, bet ir mokosi draugauti, rūpintis augintiniais. Vaikams patinka stebėti, kaip keičiasi gyvūnai ir jų elgesys.”
Moko vaikus bendrauti
Kaime gyvenanti Pilies džiazo festivalio Klaipėdoje organizatorė Inga Grubliauskienė džiaugiasi turėdama kaimynus ūkininkus. „Mano vaikams labai smagu matyti kalakutus, mažus veršelius, pažaisti su ožiuku. Vaikai tikrai nepiešia vištų su keturiomis kojomis”, – juokėsi moteris.
Į Grubliauskų namus kartą priklydo maža katytė Micė. Šeima jos pagailėjo ir priglaudė. „Dabar ji tapo tikra mūsų drauge. Piešdami šeimą vaikai būtinai nupiešia ir Micę. Gyvūnėliu rūpinasi vyresnieji vaikai, o keturmetei dukrai kol kas patinka tik žaisti su juo”, – pasakojo I.Grubliauskienė.
„Augintiniai išmoko vaikus bendrauti, padeda tapti atsakingesniems, rūpestingesniems, suteikia daug džiaugsmo, – tikino veterinarijos gydytoja Rita Gineikienė. – Net ir jaunesnio amžiaus vaikas gyvūnui gali įdėti į indą maisto, įpilti vandens, sutvarkyti peliuko narvą. Tačiau nereikia mažylio versti gyvūnui karpyti nagų, valyti ausų. Tai padaryti turi padėti tėvai.”
Pasak veterinarijos gydytojos, augintinis neturėtų būti didesnis už mažąjį šeimininką – juk vaikas nepajėgs pavedžioti po kiemą už save didesnio šuns.
Ką daryti, jei nesulaukdamas tėvų pažadėto gyvūnėlio vaikas į namus iš gatvės parsinešė valkataujantį kačiuką ar leisgyvį šuniuką? R.Gineikienė ramina: labai gerai, kad mažylis pagailėjo gyvūno, nepaliko jo vieno. Dėl to vaiko jokiu būdu negalima smerkti.
„Tėvams nereikėtų išsigąsti, o apsilankyti su gyvūnėliu pas veterinarą. Jei gyvūnas sveikas, jis gali apsigyventi naujuose namuose. Galėdamas pasirūpinti kitu vaikas augs geresnis, atsakingesnis ir rūpestingesnis”, – patarė R.Gineikienė.
Alergijos pavojus
Dar prieš išsirenkant, kas apsigyvens jūsų namuose, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas nebus alergiškas švelnaus ir pūkuoto kailio gyvūnui. Kartais pirmieji aiškūs alergijos požymiai išryškėja vos tik pažaidus su gyvūnu. Vaikas ima ašaroti, čiaudėti, sloguoti, jam išberia odą.
Tačiau gydytojas alergologas Marius Zolubas pataria neišsižadėti mielo draugo vien tik dėl alergijos grėsmės. „Šaltakraujus gyvūnus – žalčius, driežus, iguanas, vėžlius, chameleonus, varles – gali laikyti visi panorėję vaikai ir suaugusieji. Šie gyviai nesukelia alergijos”, – tikino M.Zolubas. Šiltakraujus augintinius – kates, šunis, triušius, įvairiausius graužikus – gali prižiūrėti tik sveiki vaikai.