„Tai buvo ne kas kita kaip „balsavimas“ kojomis prieš skurdžias pensijas“

Sumoka daugiau nei gauna

„Sodra“ – didžiulis pinigų perskirstymo mechanizmas, nors pavadinimas sako, kad tai socialinio draudimo sistema. Privačiose draudimo bendrovėse egzistuoja stabilus ir adekvatus įmokų ir išmokų ryšys. Šalyje yra socialinių išmokų ribos, o įmokų – ne. Todėl žmonės, kurie „Sodrai“ sumoka mažai, gauna didesnę pensiją nei tie, kas įmoka labai daug. Tarkime, asmuo gauna mažesnį atlyginimą nei vidutinis, jis gali tikėtis pusės buvusio atlyginimo dydžio pensijos. Jei atlyginimas buvo dvigubai didesnis nei vidutinis, pensija tesudarys apie ketvirtadalį buvusių pajamų.

Žmogus gali uždirbti milijoną litų per mėnesį ir „Sodrai“ sumokėti dešimtis kartų daugiau, nei gali tikėtis išmokų susirgęs, tapęs ne-įgalus ar tiesiog išėjęs į pensiją. Dėl didžiulio įmokų ir išmokų atotrūkio „Sodros“ įmokos ir tampa mokesčiu, o tokia sistema neskatina jo mokėti.

Kiek darbuotojui, tiek ir valstybei

„Sodros“ mokestis išties didelis – kuo asmuo daugiau uždirba, tuo įmoka didesnė, tačiau žmogus mainais gauna vis mažiau.

Apskaičiavus darbdaviui tenkančius mokesčius išeina, kad norėdamas sumokėti litą į darbuotojo kišenę, jis turi beveik tiek pat atseikėti mokesčiams. Nekeista, kad visi kaip įmanoma stengiasi to išvengti.

Jei kalbėtume apie verslininkus, jie netgi nemoka sau algų, geriausiu atveju išsimoka dividendus, o dar dažniau naudojasi įmonės pinigais: įsigyja stambių pirkinių ir juos turi savo reikmėms, nors šie priklauso įmonei. „Sodros“ įmokų riba gali pakeisti įmonių vadovų elgseną ir paskatinti juos mokėti tikruosius atlyginimus, o ne slėpti įvairiausiais būdais.

Pigi reforma

„Sodros“ įmokų riba – viena patraukliausių ir pigiausių reformų, ji beveik nieko nekainuotų „Sodrai“, nes lėšos grįžtų į valstybės biudžetą per kitus mokesčius arba padaugėjus naujų gerai mokamų darbo vietų.

Bendrai reforma kainuotų keliasdešimt milijonų litų, o tai tėra kelių valandų valstybės veiklos pajamos. Dėl to tikrai neverta tiek sukti galvos, kaip kad dabar apie „Sodros“ ribas šnekame jau keletą metų.

Netgi jei tokia reforma neprivilios nė vieno užsienio investuotojo, jau dabar Lietuvoje veikiančios įmonės gaus daugiau pelno ir sumokės didesnį pelno mokestį į valstybės biudžetą. Todėl reikėtų tiesiog pervesti šią sumą „Sodrai“.

Investuoti nėra ko

Viešosios socialinio draudimo sistemos egzistuoja tik dėl to, kad žmonės neturi pakankamai valios pasirūpinti savimi senatvėje. Jei žmonės mokėtų planuoti finansus, nereiktų tokių sistemų, kurios prievarta atima įmokas, kad nebadautume senatvėje. Pasaulyje dažniausiai egzistuoja mišrios socialinio draudimo sistemos: viešoji, užtikrinanti pensiją, pakankamą išgyventi, ir privati – tiems, kas turi galimybių kaupti papildomai.

Antros pakopos pensijų fondai – pereinamojo laikotarpio etapas vykdant pensijų reformas. Pati „Sodra“ neturi ko investuoti, nors turėtų tai daryti pasinaudodama palankia ekonomine, socialine ar demografine padėtimi ir investuodama perteklines lėšas. Vėliau jas galėtų panaudoti blogesniais laikais. Tarkime, esant tokiai padėčiai, prie kokios artėja Lietuva, kai pensininkų skaičius gerokai išaugs, o įmokas mokančių žmonių sumažės.

„Balsuojame“ prieš „Sodrą“

Įvykdžius pensijų reformą ir suteikus galimybę žmonėms dalį įmokų, skirtų „Sodrai“, pervesti į privačius pensijų fondus, Lietuvos gyventojai masiškai „balsavo“ prieš mūsų socialinio draudimo sistemą ir pereidami į fondus pareiškė nusivylimą esama sistema. Pirmais metais fondus pasirinko dešimt kartų daugiau žmonių, nei prognozavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tai buvo ne kas kita kaip „balsavimas“ kojomis prieš skurdžias pensijas.

Nesu „Sodros“ reformos entuziastas, nes jos šalininkai paveikslą tapė pernelyg rožine spalva. Pernelyg didelę dalį tos naudos, kurią gautų žmonės, kaupdami lėšas pensijai privačiuose fonduose, surys komisiniai ir fondų valdytojų algos. Šiuo požiūriu gerai tvarkomas ir politinių interesų nedraskomas viešasis fondas yra pažangesnis ir pigesnis.

Reikia blaiviai žiūrėti į bet kokias reformas ir jų teikiamą naudą. Politikai, norėdami reformą „parduoti“, sukūrė labai gražius lūkesčius, o žmonės „balsuodami“ prieš negalvojo, kur eina – svarbiausia buvo išeiti iš to, kuo jie nepatenkinti. Deja, daliai išėjusiųjų pasilikti „Sodros“ sistemoje apsimokėjo labiau, nei išeiti. Tai nediskredituoja pačios reformos, tačiau stebuklų iš jos neturėtume tikėtis. Didysis naudos gavėjas esant tokiai padėčiai yra finansų sektorius, jis tampa tarpininku, valdančiu didžiules lėšas.

Skurdžios pensijos

Dabartiniai pensininkai balansuoja ties skurdo riba – jų pensijos, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu, tesudaro trečdalį. Vakarų Europoje šis santykis siekia du trečdalius. Tokia padėtis dabar, kai „Sodra“ dar neturi rimtų problemų, kurios gresia daugėjant vyresnio amžiaus žmonių ir mažėjant darbingų gyventojų.

Dabar „Sodra“ neišgali mokėti didesnių pensijų ne todėl, kad įmokos mažos. Didžiausia bėda ta, kad kai kurios visuomenės grupės atleistos nuo „Sodros“ mokesčių. Tarp tokių – ūkininkai, pagal patentus ir autorines sutartis dirbantys žmonės. Mokesčiai nesurenkami dėl šešėlinės ekonomikos dalies ir atlyginimų vokeliuose. Blogiausia, jog šios socialinės grupės gana didelės ir galingos, kad vieną dieną pareikalautų ir jiems mokėti pensijas. Jei valdžia bus principinga ir nepasigailės šių socialinių grupių, jos gali išrinkti savo valdžią. Tai viena didesnių bombų po „Sodros“ pamatais, neįskaitant visuomenės senėjimo.

Šią problemą išspręsti padėtų vadinamosios asmeninės sąskaitos. Jos leistų matyti, kas ir kiek įmokų yra įmokėjęs ir kokių išmokų gali tikėtis. Tačiau tokia sistema sumažintų neskaidraus perskirstymo galimybes, o tai politikams neparanku.

„Sodra“ jau seniai tapo politiniu įrankiu, susijusiu su viena didžiausių korupcijos formų. Viešosios lėšos prieš kiekvienus rinkimus panaudojamos rinkėjams papirkti. Politinės partijos kaip tik prieš rinkimus suskumba didinti pensijas ir kitas išmokas. Kai kuriose šalyse siekiant išvengti tokio politikų elgesio egzistuoja konstituciškai įtvirtintos fiskalinės taisyklės, leidžiančios išvengti tokių politinių verslo ciklų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.