Per 30 metų „Sodra” gali sukaupti 700 litų dydžio pensiją, investicijų fondas – 4 tūkst. litų mėnesinę išmoką
Dauguma į pensiją išėjusių tautiečių jaučiasi apgauti ir apvogti. Už viso gyvenimo triūsą ir mokėtus mokesčius valstybė atgal tegali pasiūlyti vidutiniškai septynis šimtus litų.
Šiuo metu Lietuvoje veikianti socialinio draudimo sistema nei gyventojų, nei įmonių neskatina mokėti nustatytos įmokos. Valstybės žadamos socialinės garantijos priklauso ne nuo sumų, įmokėtų per darbo metus, o nuo politinių vėjų.
Vietoj milijonų – šimtai
Jei pensijų draudimui skirta mokesčių dalis keliautų į privatų pensijų ar investicijų fondą, kurio vidutinė metinė grąža būtų 5 proc., sulaukęs pensinio amžiaus žmogus galėtų tikėtis gerokai didesnės pensijos, nei gautų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros”).
Tarkime, šiuo metu asmuo popieriuje uždirba 700 litų. Kas mėnesį darbdavys socialinių mokesčių sumoka kiek daugiau nei
31 proc. darbuotojo atlyginimo. Didžioji dalis tenka pensijų draudimui – 24 proc. atlyginimo, arba minėtu atveju – apie 168 litus. Jei ši suma būtų investuojama tikintis gauti bent
5 proc. grąžą, sulaukęs pensijos žmogus turėtų sukaupęs daugiau nei 226 tūkst. litų. Ši suma įspūdingai didėja, jei atlyginimas popieriuje yra 2, 5 ar 10 tūkst. litų. Sakykime, įmonės vadovas Lietuvoje gali tikėtis
10 tūkst. litų ir dar didesnio atlyginimo. Kas mėnesį pensijų draudimui nubyra apie 2,4 tūkst. litų. Jei ši suma būtų investuojama, sulaukęs pensijos žmogus sąskaitoje turėtų daugiau nei
3 mln. litų ir būdamas brandaus amžiaus pernelyg nesirūpindamas galėtų kas mėnesį išleisti mažiausiai 10 tūkst. litų.
Kaupia ne sau, o išlaiko kitus
Deja, valstybinė socialinio draudimo sistema neužtikrina įmokėtai sumai adekvačios senatvės pensijos. Taigi, kaip sakė Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, daug uždirbantys žmonės iš esmės subsidijuoja socialinio draudimo sistemą nesitikėdami iš jos adekvačios naudos sau.
Privataus pensijų kaupimo idėja turi tik porą, bet labai reikšmingų trūkumų. Pirma, teigiamos investuotų lėšų grąžos būsimam pensininkui niekas negali garantuoti. Antra, dirbantys žmonės ne kaupia savo pensijai, o išlaiko pensininkus tikėdamiesi, kad ateityje bus tokių, kurie ir juos išlaikys.
Taigi jeigu Lietuva pasiryžtų pereiti prie privataus pensijų kaupimo modelio, turėtų atrasti būdą mokėti pensijas esamiems pensininkams, kurie nebeturi galimybių dirbti ir senatvei sukaupti pinigų privačiame fonde. Apie tokį modelį, veikiantį Čilėje, „Turtui” papasakojo Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius.
Ribų nustatyti nesiryžta
Lietuvoje jau nuo 2002-ųjų kasmet pasigirsta raginimų įvesti „Sodros” lubas. Vyriausybei ir Seimui buvo pasiūlyta nustatyti, kad socialinio draudimo įmokos būtų skaičiuojamos nuo apdraustam asmeniui priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, neviršijančios keturių ar penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių. Idėjos šalininkai tvirtina, kad „Sodros” mokesčio ribos padėtų į šalį pritraukti daugiau užsienio investicijų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o darbdaviai galėtų jiems mokėti didelius atlyginimus.
Prezidentas Valdas Adamkus kelis kartus ragino Seimą apsispręsti dėl „Sodros” lubų, tačiau tokio žingsnio politikai žengti nesiryžo. Pagrindinis motyvas –
priėmus siūlomu nuostatu „Sodros” biudžetas netektų daug pajamų, o tai pablogintų asmenų, gaunančių išmokas iš šio fondo biudžeto, padėtį.
„Sodros” mokesčio riboms nepritaria smulkieji verslininkai ir profesinės sąjungos, įsitikinusios, kad toks sprendimas bus naudingas tik stambiajam kapitalui, o valstybė turės mažiau galimybių kelti pensijas dabartiniams pensininkams.
Deja, Socialinių reikalų ir darbo ministerija nerado laiko dienraščiui pakomentuoti dabartinės pensijų sistemos ir siūlomų „Sodros” įmokų ribų.