Kremliaus palankumas stačiatikių bažnyčiai

Rusijos stačiatikių bažnyčia išgyvena atgimimą. Išlaikoma iš mokesčių mokėtojų ir valstybinių bendrovių lėšų, cerkvė po „Gazprom” tapo antruoju Kremliaus ramsčiu atkuriant didžiąją Rusiją.

„300 naujų cerkvių per metus” – tokį uždavinį iškėlė Stačiatikių mecenatų klubas. Jo nariai – didžiosios Rusijos valstybinės bendrovės, tokios kaip „Gazprom” ir „Rosneft”. Kremliaus liepimu jos restauruoja ir atstato bažnyčias bei istorinius pastatus. „Turime atstatyti tai, kas prarasta Sovietų Sąjungos laikais, nes pajutome tikinčiųjų, gyvenančių didžiųjų miestų priemiesčiuose, antplūdį”, – mėgsta sakyti užsieniečiams Maskvos patriarchas Grigorijus Rusičius. Nelabai aišku, iš kur tas antplūdis, nes Rusijos statistikos duomenimis, Maskvoje tik 3 proc. stačiatikių bent kartą per mėnesį dalyvauja pamaldose. Valstybės mastu – 8 procentai. Vis dėlto net 80 proc. rusų laiko save stačiatikiais, nes šioje valstybėje nuo amžių sakoma: „Rusas, vadinasi, stačiatikis.” Kremlius tai žino, todėl negaili cerkvei privilegijų, laikydamas ją vienu atgimstančios Rusijos imperijos ramsčių.

Nuolaidos ir privilegijos

Šiandien stačiatikių bažnyčia Rusijoje turi daugiau kaip 27 tūkst. parapijų ir 167 vyskupus. Persekiota SSRS laikais, dabar cerkvė tiesiog klesti, tiesa, ne tiek dvasiškai, kiek ekonomiškai. Dar Borisas Jelcinas leido dvasininkams per metus be muito įsivežti 50 000 tonų cigarečių. Šiandien naudodamiesi sumažintais muitais popai gabena į Rusiją ir alkoholį bei automobilius. Todėl jau 2000 metais cerkvė buvo tokia turtinga, kad dvasininkai įkūrė Stačiatikių banką, paskui dar ir „Prosvet” bei Kristaus išganytojo soboro bankus.

Valdžia noriai grąžina bažnyčiai po 1917 metų perversmo komunistų nusavintą turtą. Maskvos patriarchas paskelbė, kad vien tik sostinėje yra daugiau kaip 100 jai priklausančių pastatų. Kartais įsibėgėjus cerkvei grąžinama net per daug. Niekas nesistebi, kad šalia trijų didžiausių Maskvos šventovių atsirado vietos ir milžiniškiems prekybos centrams, su kuriais niekas nedrįsta konkuruoti, nes cerkvei priklausančios parduotuvės naudojasi mokesčių lengvatomis.

Abipusis įsiteikinėjimas

„Kremlius žino, kaip įsiteikti cerkvei. Nespėja dvasininkai net pagalvoti, o valdžia jau įgyvendina jos norus”, – sakė užsienio žurnalistams Maskvos Carnegie fondo darbuotojas Nikolajus Petrovas. Taip nutiko ir atstatant komunistų susprogdintą Kristaus išganytojo katedrą Maskvoje, kuri dabar yra didžiausia pasaulio bažnyčia. Kai jos statybai baigti neužteko valstybės skirtų 200 mln. dolerių, Maskvos meras Jurijus Lužkovas įkalbėjo sostinės verslininkus paaukoti tokiam kilniam tikslui. Soboro atstatymas kainavo 350 mln. dolerių, tačiau, J.Lužkovo žodžiais tariant, „apsimokėjo”.

Atsidėkodama už valdžios globą cerkvė, pasinaudodama savo autoritetu, visuomet gina Kremlių, kad liaudies akyse valdžia atrodytų teisėta. Maskvos patriarchas reaguoja kone į kiekvieną V.Putino kritiką, ypač jei pareiškiama, kad Rusijoje pažeidžiamos žmogaus teisės ar iškraipoma demokratija.

Vakarų nekenčiantis Smolensko metropolitas Kirilas net ėmėsi globoti visuomeninį Žmogaus teisių gynimo komitetą, kuris parengė „Rusiškai provoslavišką žmogaus teisių deklaraciją”. Šis dokumentas turi „duoti atkirtį liberaliai ideologijai” ir „ginti visuomenės, o ne atskirų grupuočių teises”.

79-metis visos Rusijos patriarchas Aleksijus II jau 18 metų vadovauja Rusijos stačiatikių bažnyčiai. V.Putinas jį pakvietė ne tik į savo inauguraciją, bet ir aplanko jį per visas didžiąsias stačiatikių šventes. Patriarchui negaili dėmesio ir Rusijos žiniasklaida, nors jis kalba kaip TSKP CK generalinis sekretorius ir mėgsta pabrėžti „draugišką tautų ir religijų funkcionavimą buvusiose Sovietų Sąjungoje”.

Be galo savimi patenkintas Aleksijus II kartais leidžia sau pakritikuoti valdžią. Kartą jis paragino „užbaigti Darwino diktatą mokyklose” ir imtis dėstyti biblijinę žmogaus atsiradimo istoriją. Kremlius tam nepritarė, tačiau diplomatiškai patylėjo.

„SSRS ir carinės Rusijos istorijos sujungimas turi suvienyti liaudį ir praėjus 90 metų po revoliucijos baigti tautos skirstymą į „baltuosius” ir „raudonuosius”, – šiandien teigia patriarchas. Keista, kai taip sako žmogus, įtariamas bendradarbiavęs su KGB. Kai stačiatikių disidentas Glebas Jakuninas viešai pareiškė, kad Aleksijus II dar 6 dešimtmetyje pradėjo bendradarbiauti su KGB ir turėjo slapyvardį „Strazdas”, jis ir dar keli aukšto rango dvasininkai buvo ekskomunikuoti. Savo ruožtu Kremlius priminė cerkvei, kad informacija kartais „nuteka”, todėl Rusijos stačiatikių bažnyčia skrupulingai laikosi jai primesto žaidimo taisyklių.

Jokių naujų religinių bendruomenių

Rusijos valdžios sistemoje visada turėjo būti „ideologinis antstatas”. Subyrėjus SSRS, jo vaidmenį po truputį perėmė stačiatikių tikėjimas. Kol kas tai naudinga abiem pusėms, nes Kremlius ir cerkvė yra nusistatę prieš bet kokią religijų konkurenciją. Nuo 1997 metų labai sunku užregistruoti bet kokią religinę bendruomenę, nes reikia įrodyti, kad ji Rusijoje veikia mažiausiai 15 metų. Rusijos stačiatikių bažnyčia toleruoja tik islamą, budizmą ir judaizmą, nes šios trys religijos laikomos tradicinėmis Rusijos istorijoje. Tai paranku ir Kremliui, nes, pavyzdžiui, katalikai kartais susirūpina žmogaus teisėmis Rusijoje.

„Kuo popai arčiau valdžios, tuo toliau jie nuo žmonių”, kartą teko girdėti tai sakantį Maskvoje dirbantį katalikų kunigą. Ir nors Rusijoje mėgstama pasišaipyti iš su valdžia bendradarbiaujančių popų, tai neatbaido rusų nuo religijos. Net netikintieji atsižvelgia į cerkvės nuomonę įvairiais klausimais.

2007 metų sausio 21 dieną pats Aleksijus II įteikė Rusijos stačiatikių bažnyčios apdovanojimą „Gazprom” „už Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų stačiatikių valstybių dvasinės vienybės stiprinimą”. „Gazprom” didžiuojasi, kad nuolat skiria pinigų stačiatikių bažnyčiai – „tai mūsų pilietinė pareiga”. „Gazprom” remia ir programą „300 cerkvių per metus”, kuri labai svarbi ir Rusijos valdžiai. Mat susirūpinęs dėl kinų antplūdžio į retai apgyvendintas Rusijos teritorijas Kremlius itin remia akciją „įkalkime kultūrinius pasienio stulpus”. Jos tikslas – šalia sienos su Kinija pastatyti kuo daugiau cerkvių. Jų statyba daugiau finansuojama iš valstybės, nei iš stačiatikių bažnyčios kišenės.

Kremlius tikisi, kad valstybės pinigai sustiprins bažnyčią ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai. Tačiau prievarta išrovus iš žmonių tikėjimą, ne taip lengva jį vėl sugrąžinti. V.Putinas visada svajojo apie paklusnią ir įtakingą cerkvę.

Naujoji Bizantijos imperija

V.Putinas parėmė cerkvę ir kuriant filmą „Imperijos užkulisiai. Bizantijos pamoka”, kuris jau rodytas per Rusijos valstybinę televiziją. Šio filmo scenarijų parašė archimandritas Georgijus Ševkunovas, labiau žinomas kaip tėvas Tichonas iš Sreteno vienuolyno. Šis konservatyviajam stačiatikių bažnyčios sparnui atstovaujantis vienuolis pasisakė net prieš brūkšninių kodų ant prekių žymėjimą pareikšdamas, kad tai Šėtono ženklas 666. Tačiau jis yra V.Putino dvasinis vadovas ir nuodėmklausys.

Rusijoje plačiai kalbama apie tėvo Tichono įtaką Kremliui. Pernai jis net buvo paskelbtas „Metų žmogumi” už jo „įnašą į Rusijos liaudies religinį atgimimą”. Tam pasitarnavo ir Sreteno vienuolyne įrengta spaustuvė, kur per metus išspausdinama apie milijoną egzempliorių religinės literatūros.

Kremliui lojalūs rusai dabar mėgsta lyginti Rusiją su galinga Bizantijos imperija. Tačiau tėvo Tichono filmą matę istorikai teigia, kad tai – ne dokumentinis filmas, o istorinės fantazijos aktualiomis politinėmis temomis. Mat juo mėginama įteigti, kad Rusija, kaip Bizantijos įpėdinė, turi pasimokyti iš jos likimo ir nekartoti klaidų, lėmusių imperijos žlugimą.

Filme tėvas Tichonas aiškina: „Bizantijos imperijos ekonomika žlugo valstybei praradus finansų kontrolę. Kapitalas išplaukė į Vakarus. Valstybė nekontroliavo savo pramonės ir atidavė prekybą į užsieniečių rankas. Vakarai mėgino įtraukti Bizantiją į tai, kas vėliau tapo visos Europos prekybine organizacija”. Tėvas Tichonas žiūrovams pasakoja, kaip Bizantijoje suvešėjo korupcija ir oligarchai, tačiau atsirado imperatorius, sugebėjęs juos prispausti. Sunku suprasti, ar jis kalba apie Bizantijos imperiją, ar apie dabartinę Rusiją, kai už kadro skamba žodžiai: „Vienas oligarchas labai norėjo padidinti savo įtaką valstybėje. Regzdamas intrigas jis stūmė į valdžią savo marionetinį kandidatą, už tai jam teko brangiai sumokėti. Jo turtai buvo konfiskuoti, o jis pats išsiųstas į tolimiausią imperijos užkampį.” Tad ar reikia stebėtis, kad tėvas Tichonas buvo paskelbtas Metų žmogumi?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.