Jaunosios Juodkrantės poetės kuria prie žvakių

Jaunuosius Juodkrantės miestelio poetus suvienijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Onutės Pučenios vadovaujamas būrelis.

Pasak jos, būrelio narės – mažos, bet ypatingos mergaitės. „Kūryba nėra mechaniškas darbas, tai ne diktantą parašyti. Jaunosios poetės jautrios ir dvasingos asmenybės.

Jos geba išgirsti jūros dainas, pajusti gamtos alsavimą, išlieti popieriuje savo mažą širdelę. Susirinkusios drauge mokosi stebėti aplinką, tyrinėja vaikų poetų eilėraščius ir pačios imasi plunksnos“, – pasakojo poetė.

Stipriausias šešetukas

Būrelyje poezijos meno mokosi 10-11 vaikų. Kiekvieną naują eilėraštuką palydi visų būrelio narių džiaugsmas. Labiausiai nepailstančios poetės – šešios.

Bangą Balnaitę mokytoja O. Pučenia vadina antrąja Salomėja Nėrimi. Būsimoji šeštokė Gina Stanelytė keliose eilutėse geba sutalpinti net pačią didžiausią mintį. Roberta Pociulytė kuria humoristinius eilėraštukus, nuo kurių leipsta juokais visos kolegės. Jos kūryboje atgyja net toks nereikšmingas daiktas kaip durų rankena.

Susitikome su trimis vasarą gimtajame miestelyje leidžiančiomis poetėmis. Būsimoji šeštokė Kristina Daubaraitė žengia tėvelio pėdomis – kadaise Gintaras Daubaras savo poetinius bandymus nešė tai pačiai mokytojai O. Pučeniai.

Kristina pradėjo kurti būdama aštuonerių. „Rimčiau rašyti ėmiau penktoje klasėje. Kai man pasiūlė eiti į būrelį, iš karto sutikau“, – pasakoja Kristina.

Per vienus kūrybos metus Kristina parašė tiek eilėraščių, kad nė pati suskaičiuoti nebegali. Jos „arkliukas“ – humoristiniai.

„Kartais, kai „užplaukia“, tiesiog turiu rašyti. Kurti man padeda katinas. Paiimu jį į glėbį, jis muistosi, spurda…“ – prisipažįsta mergaitė.

Kristina dažniausiai rašo apie gamtą, gyvūnus. „Ką tik parašiau eilėraštuką apie boružę“, – prasitaria ji. Jaunoji poetė atkakli, tvirto charakterio ir sugeba apginti savo nuomonę. Dažnai besiginčydama ji nugali ir priverčia susimąstyti savo mokytoją.

Išlieja nerimą ir pyktį

Julija Rušinskytė – ir poetė, ir solistė, ir muzikė. Pati mergaitė nė vienos veiklos išskirti negali. „Patinka ir kurti, ir dainuoti, ir groti. Negalėčiau gyventi be muzikos ir poezijos“, – prisipažįsta Julija.

Julija kurti pradėjo labai seniai, dar net mokyklos nelankė. „Kai parodžiau savo eilėraščius pradinių klasių mokytojai, ji net nustebo, kaip aš taip galiu“, – prisimena Julija.

Mergaitės sielos vartelius atveria gamta. Ji kuria tylumoje: užsidega žvakes, tyliai paleidžia mėgstamą melodiją.

Julijai poezija – geriausias būdas išsilieti. „Jei man liūdna arba aš pykstu, imu rašyti. Išlieju tuos dalykus gražiais žodžiais ir viską pamirštu“, – pasakoja ji. Būrelyje Julija išmoko rimuoti. Anksčiau rašydavo „baltomis“ eilėmis.

Visais metų laikais

Sigutė Budreckytė šiemet lankys aštuntą klasę. Kurti pradėjo šeštoje. „Mano gebėjimus pastebėjo mokytoja. Mamai tada nieko nesakiau“, – savo kūrybos pradžią prisimena mergaitė.

Pasak mokytojos O. Pučenios, Sigutė yra Maironio pasekėja, kuria tradicinę poeziją. Ji daugiausiai rašo apie gamtą, najesniuose eilėraščiuose gvildena ir draugystės temą.

Pasak Sigutės, kūrybai tinka visi metų laikai. Jie visi savaime įkvepia kurti. Sigutė prisipažįsta, kad negalėtų palikti poezijos likimo valiai. Be jos būtų liūdna, nebūtų kur išlieti minčių. O jų kyla tiek daug…

Pasak mokytojos O. Pučenios, mergaitės dažniausiai atneša jau „iškeptus“ eilėraštukus. „Aš nieko nedarau, tik šiek tiek prižiūriu, pareguliuoju kryptį“, – sako mokytoja.

Ji džiaugiasi, kad mergaičių kūryba „auga“, jos vis dažniau išsako savo nuomonę, nesutinka su pastabomis, ginčijasi, pačios ieško geriausio kelio. Savo darbą būrelio vadovė apibūdina kaip gintaro lašelių paiešką – esą reikia juos surasti smėlyje ir iškelti į saulę.

Indra Duotaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.