Kombinuotųjų pašarų gamyba ir pašarinių medžiagų importas Lietuvoje 2007 metais padidėjo. Smarkiai šoktelėjusios šios produkcijos kainos dėl didėjančios paklausos gali dar kilti. Tai apsunkina gyvulių augintojų verslą.
Kylančios kombinuotųjų pašarų ir pašarinių žaliavų kainos tampa vis didesniu galvos skausmu gyvulių augintojams. Dėl ypač pabrangusios produkcijos kenčia kiaulininkystės sektorius. Specialistai sako, kad sunku rasti būdų, kaip sumažinti pašarų savikainą. Šia produkcija prekiaujantys rinkos dalyviai tikina ieškantys alternatyvų pasiūlyti rinkai pigesnių gaminių. O mažesnių ūkių savininkai tvirtina, kad patys pasigamintų pašarų, bet jiems trūksta apyvartinių lėšų, todėl turi taikytis prie stambiųjų rinkos dalyvių.
Kainų mažėjimo neprognozuoja
Kristina Valinskienė, UAB „Agrochema” pašarų vadybininkė, LŽ teigė, jog ši įmonė, prekiaujanti kombinuotaisiais pašarais, papildais ir pašarinėmis žaliavomis, dalį produkcijos importuoja iš užsienio, o kitą – perka vietinėje rinkoje.
„Dėl pašarinių javų, kukurūzų ir pašarinių žaliavų – rapsų rupinių bei išspaudų, saulėgrąžų, sojų rupinių, cukrinių runkelių išspaudų, befluorio kalcio fosfato, kviečių sėlenų, laižomosios druskos – tiekimo esame tiesiogiai sudarę sutartis su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Tai Ukrainos, Vengrijos, Rusijos, Baltarusijos, Olandijos, Pietų Amerikos gamybininkai”, – aiškino pašnekovė. Anot jos, ypač paklausios pašarinės žaliavos, kurias galima naudoti kiaulių, galvijų, paukščių ir kitų gyvūnų racione kaip vertingą baltymų šaltinį.
Faktai
„Jei palygintume kombinuotųjų pašarų gamybą Lietuvoje, matytume, kad kiekvienais metais pagaminama vis daugiau kombinuotųjų pašarų ir papildų”, – pabrėžė K.Valinskienė. 2007-aisiais Lietuvoje buvo pagaminta 820 973,136 tonos kombinuotųjų pašarų, 2006 metais –
780 415,223 tonos. Plečiantis pašarų gamybai didėjo ir jų importas į Lietuvą. 2006 metais į šalį įvežta 85 295,507 tonos pašarinių žaliavų, o pernai – 136 951,738 tonos.
Ieško alternatyvų
Brangstant grūdams pašarų sektoriuje nestovi vietoje ir kainos. Jos, pasak K.Valinskienės, palyginti su praėjusiais metais pakilo 50 proc. ir daugiau. Tai stipriai jaučia ne tik kombinuotųjų pašarų gamintojai, bet ir gyvulių augintojai.
„Esant tokiai situacijai rinkoje visi ieško pigesnių alternatyvų. „Agrochema”, įvertinusi dabartinę padėtį, ateityje planuoja pradėti prekiauti bioetanolio gamybos atliekomis – žlaugtais (DDGS)”, – kalbėjo K.Valinskienė. Anot jos, labiausiai žlaugtai tiktų vištų dedeklių, broilerių ir penimų kiaulių racionui papildyti.
„Žvelgiant į pasaulines tendencijas pašarų, jų priedų poreikis didėja, tačiau pašarams gaminti būtinų pašarinių žaliavų kainų mažėjimo tendencijų nematyti. Antai saulėgrąžų rupinių poreikis darosi vis didesnis, o turimi resursai Ukrainoje sparčiai senka. Tai vėl turės įtakos kainoms”, – sakė pašnekovė.
Paklausi prekė
Kitos pašarais ir pašarinėmis žaliavomis prekiaujančios įmonės vadybininkė Andžela tvirtino, kad jiems nekyla sunkumų parduodant pašarus ir pašarines žaliavas. Kainos Lietuvos rinkoje, anot vadybininkės, yra panašios. Sėlenos kainuoja apie 650 litų už toną, išspaudos – maždaug 750 litų, o rupiniai šiek tiek brangesni.
Andželos nuomone, pastaraisiais metais pašarų kainos didėja dėl brangstančių grūdų. Laukiant naujo derliaus jos kyla.
Daugiausia iš užsienio produkciją importuojančios įmonės vadybininkė teigia, jog naudingiausia pašarus vežti iš Ukrainos. „Ten palankesnės kainos, šalies įstatymų bazė. Tarkim, iš Baltarusijos būtų sunkiau atsivežti produkcijos, be to, jos kokybė gali būti bloga”, – dėstė pašnekovė.
Kainos sunkiai įkandamos
„Kombinuotieji pašarai brangsta dėl to, kad kyla žaliavų ir grūdų kainos. Mums, gyvulių augintojams, tai nėra priimtina – kainos pernelyg didelės. Perkame atskirus komponentus ir maišome pašarus vietoje. Neperkame pagamintų kombinuotųjų pašarų”, – kalbėjo Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotojas Virginijus Uchockis.
Jis mano, kad kylant kombinuotųjų pašarų kainoms kiaulininkystę ištiks didelė krizė. „Galvijų racione tokie pašarai sudaro tik apie 20-30 proc., todėl šiai šakai brangstantys kombinuotieji pašarai turės mažesnės įtakos nei kiaulininkystei ir paukštininkystei”, – aiškino ekspertas.
Pasak jo, pagal pasaulines rinkos tendencijas didėja ir žaliavų kainos – sojų rupiniai kainuoja apie 1300 litų už toną. Specialisto teigimu, gaminti pašarines žaliavas Lietuvoje apsimokėtų, jei tik žvelgtume į šios dienos situaciją. „Pavyzdžiui, 1994 metais sojų rupiniai taip pat kainavo 1300 litų už toną. Paskui jie atpigo iki 600 litų už toną. Bet kol būtų pradėtos čia gaminti žaliavos, kainos galbūt vėl nukristų iki 50 procentų. Tada pašarinių žaliavų neapsimokėtų gaminti”, – svarstė V.Uchockis.
Paukštynams lengviau
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys LŽ sakė, kad išlaidos už pašarus siekia du trečdalius auginamos kiaulės savikainos. Per pastaruosius dvejus metus 60-80 proc. pabrangus grūdams, sudarantiems didžiąją dalį pašarų struktūros, kiaulių auginimo išlaidos padidėjo 30-40 procentų.
„Dar prieš dvejus metus kiaulininkystės verslas buvo rentabilus – pelningumas siekė 15-20 proc., o praėjusius metus kiaulių augintojai turėjo baigti nuostolingai”, – padidėjusių pašarų išlaidų įtaką kiaulininkystei dėstė ekspertas. Tačiau dabar, jo nuomone, situacija gerėja, nes Lietuvoje, kaip ir visoje ES, kyla kiaulių supirkimo kainos. Praėjusiais metais Lietuvoje kiaulių supirkimo kainos beveik nedidėjo, visoje ES – taip pat.
A.Gapšys sutinka, kad brangsta ir paukščių pašarai, bet paukštienos,
superkamos iš augintojų, kaina pakilo 30-40 proc., tad paukštininkystės situacija buvusi palankesnė.
Pasak specialisto, pašarinių priedų pagrindą sudaro importuojamos sojų išspaudos. Vietinėje rinkoje turima tik rapsų išspaudų. Tačiau jų panaudojimo galimybės esą ribotos – tesudaro apie 10 proc. gyvulių raciono. Rapsų išspaudų kainos siekia 300-400 litų už toną.
A.Gabrys tvirtina, jog šeriant kiaules vien grūdų miltais tokio produktyvumo, kokį galima gauti naudojant baltyminius priedus, nebūtų pasiekta. Tačiau specialistas pažymi, kad priedų vartojimas nėra tinkamas būdas savikainai mažinti, nes sojos kainuoja 2-2,5 karto daugiau negu grūdai. „Pašarų savikainos nėra kaip sumažinti. Nebent vartojant saulėgrąžų išspaudas, bet ir jų kainos vertinamos pagal baltymingumą”, – svarstė ekspertas.
Reikia apyvartinių lėšų
Vieno smulkaus šalies paukštyno atstovas LŽ sakė, kad pašarus visada apsimokėtų gaminti patiems, tačiau vežtis tam reikalingų pašarinių žaliavų, tarkim, iš Ukrainos, pernelyg brangu – tam būtina turėti didesnių apyvartinių lėšų.
Įmonės atstovas pripažino, kad stambieji gamintojai ir prekybininkai, pirkdami didelį kiekį pašarinių žaliavų, gali kur kas pigiau jų gauti, nei mažą kiekį įsigyjanti įmonė. „Mūsų smulki įmonė didelio kiekio įpirkti negali, o kai perka mažai – kainos didžiulės”, – sakė jis.
Kai žaliavos buvo kur kas pigesnės, įmonė dar pati gamindavo pašarus. Lietuvoje, anot pašnekovo, didieji prekybininkai ar žaliavomis prekiaujantys gamybininkai parduodami importuotas žaliavas užsideda didelį antkainį.
Mišrų gyvulininkystės ir augalininkystės ūkį turintis ūkininkas Arūnas LŽ užsiminė, kad sojų priedus vežasi iš Danijos. Tai esą 15-20 proc. pigiau nei perkant Lietuvoje. Ten įsigytos produkcijos kokybė jį taip pat tenkina.
Taikosi prie rinkos
„Agrochemos” komercijos direktorius Arminas Kildišis LŽ pasakojo, kad ši įmonė pašarų rinkoje dirba dar tik dvejus metus, tad norėdama įsitvirtinti joje ir įgyti lojalių klientų, pati taikosi prie rinkos žaidimo taisyklių ir stengiasi siūlyti savo partneriams optimalias kainas.
„Bendradarbiaujame su Lietuvos veterinarijos akademija, drauge parenkame pašarams gaminti tinkamas žaliavas. Žodžiu, bet ko nevežame”, – reaguodamas į mažesnių gyvulių augintojų išsakytą mintį tvirtino pašarais ir pašarinėmis žaliavomis prekiaujančios įmonės atstovas.