S.Balandis: herojus pavargusia šypsena

Aktorius, paėmęs iš banko didelę paskolą, naktį negalėtų užmigti iš baimės

Serialo „Nekviesta meilė“ žvaigždė – aktorius Saulius Balandis ne tik ekrane, bet ir gyvenime spinduliuoja jo herojui būdingą gerumą. Jokio pasipūtimo, arogancijos ar matomiems žmonėms būdingos distancijos.

Saulius paprastas, tik kiek pavargęs nuo jį užgriuvusių darbų.

– Toks įspūdis, kad, pradėjus rodyti serialą „Nekviesta meilė“, Lietuva staiga atrado jus – charizmatišką aktorių Saulių Balandį. Ar jums patinka tas staigus populiarumo antplūdis?

– „Dėžinis“ populiarumas – vienadienis. Kai įlendi į „dėžę“, nors prieš tai dvidešimt metų dirbai teatre, pasipila klausimai: ką veikėte anksčiau arba – kur buvote dingęs? Niekur aš dingęs nebuvau. Dirbau teatre. Dabar visas tas dalykas per daug sureikšminamas. Čia juk – mano darbas. Šiandien jis yra, rytoj gali nebūti. Dingsi iš ekrano – vėl niekas neprisimins. Kiekvieną mėnesį, be serialo filmavimo, tenka suvaidinti trylikoje spektaklių. Šiandien – vienintelė laisva diena po Velykų.

– Panašu, kad pasigendate poilsio?

– Kartais norisi pabūti vienam, išvažiuoti į užsienį. Tiesa, pavyksta retai. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turi, o ne nervintis, kad veiklos daug, laisvalaikio nėra. Didžiulis džiaugsmas – būti reikalingam, daryti tai, ką sugebi.

– Kuriuos dalykus iš to, ką davė likimas, pavadintumėte geriausiais? Kas yra jūsų laimė?

– Jei turi mielą darbą, šeimą, draugų, jei jautiesi reikalingas – tai ir yra laimė. O prabangūs namai, automobiliai, drabužiai, kristalai… Tuštybės mugė. Piliečiai prašmat­niuose interjeruose, automobiliuose… Nesuprantu, iš kur žmonės juos traukia? Ar tai reiškia, kad jie nebijo iš bankų imti didžiulių paskolų, užsikarti mokėjimo naštą iki gyvenimo pabaigos? Jei taip, tuomet aš – bailys.

– Nejaugi nesate nė karto skolinęsis iš banko?

– Buvome vieną kartą pasiėmę vartojamąją paskolą – tris tūkstančius litų, ir man labai baisiai atrodė. O ką jau kalbėti apie du šimtus tūkstančių, kaip kiti skolinasi… Aš neįsivaizduoju. Kiekvieną dieną melsčiausi, turbūt ant kelių klūpėčiau, kad tik Dievas man darbo duotų, prašyčiau, apie nieką kitą negalvočiau.

– O kaip elgtumėtės, jei tektų pradėti viską nuo pradžių: neturėtumėte buto, šeimos?

– Jei būčiau kiek jaunesnis, tikriausiai išvažiuočiau. Nors baisu visą gyvenimą praleisti toli nuo gimtos vietos. Jokie pinigai to neatpirks. Grįžus jau būtų užimtos tos vietos, kuriose galėjai įsitvirtinti. Kas tas milijonas? Apstatysi butą iš uždirbtų pinigų ir vėl sėdėsi prie tuščios geldos. Nors… Daug kas išvažiuoja.

– Grįžote į teatrą. Dabar jus matome ir televizijos ekrane. Gal tai jūsų siunčiamas signalas, kad situacija Lietuvoje nėra jau tokia prasta?

– Nežinau, jeigu būtų galimybė rinktis, gal pasielgčiau kitaip. Bet kai mūsų rinka yra tokia, kokia yra, pasirinkimo teisės mes, aktoriai, neturime. Galime daryti tai, kas mums siūloma. Taigi mūsų teisė – daryti arba nedaryti. Tai gal geriau daryti? Nes kitaip galėsi tik verkti, kad niekur nekviečia, kad esi niekam nereikalingas. Nors čia kaip su kramtomąja guma: iškramtys ir, kai nebeliks skonio, išspjaus.

– Ar jums egzistuoja vaidmuo, apie kurį sakoma: „Aš jo laukiau visą gyvenimą?“

– Daug kas priklauso ne nuo vaidmens, o nuo komandos. Viename pastatyme man įdomiau būtų suvaidinti duobkasį negu kitame – Hamletą.

– Kalbama, kad net dėl ligos nesate praleidęs nė vieno spektaklio teatre.

– Nesu. Ir labai blogai! Jei nėra mirtinos būtinybės eiti į darbą, jei silpnai jautiesi, negalima savęs alinti. Organizmas juk ne geležinis. Neseniai ir man vienas toks nutikimas buvo. Nežinau tik, ar jau padariau išvadas, ar dar padarysiu. Bet tą įvykį supratau kaip perspėjimą.

– Per mažai save mylite?

– Turbūt. Dėmesys sau – didžiausia problema. Daug kas tuo naudojasi, o aš vis nervinuosi, kaip čia nenuvylus kitų, nesužlugdžius bendro reikalo. Daug mano kolegų taip iš gyvenimo išėjo. Atrodo – dar padarysiu, pasistengsiu, o tada jau pasirūpinsiu ir savimi, ir savo sveikata. Š… visa tai. Kai išneša kojomis į priekį, tada – viskas.

– Nematomojoje aktoriaus populiarumo pusėje daug minusų, ar ne?

– Taip, kartais pavydžiu savo draugams, kurie baigia darbus penktadienį apie pietus. Jie gali savaitgalį susiplanuoti su draugais, su šeima, o aš niekam nieko pažadėti negaliu. Savaitgaliai man dažniausiai – arba spektakliai, arba filmavimai. Kenčia šeima, vis rečiau skambina draugai. Jie žino, koks bus mano atsakymas.

Namo pareinu piktas, pavargęs, nervingas. Negaliu išėjęs iš darbo jo pamiršti. Galvoju, ką darysiu rytoj, pirmadienį, antradienį. Grįžtu, atsiverčiu savo popierius ir toliau planuoju.

– Ar namiškiai priekaištauja, kad jiems skiriate per mažai dėmesio?

– Mano vaikai jau ganėtinai suaugę, kas padaryta, tas padaryta. Daugiau jų jau neišauklėsiu. Labai svarbu jaustis reikalingam. Tai – pats svarbiausias dalykas. Visa kita – susidėlioja.

– Kiek metų jūs su Rasa kartu?

– Mes tuokėmės seniai. Buvau dvidešimt penkerių. Mūsų vestuvių naktį sprogo atominė Černobylio elektrinė.

– Kaip jūsų žmona reaguoja į viešumą?

– Nedarome iš to problemų. Nueik į bet kokį renginį ir būsi fotografuojamas. Tik pasirodyk viešai, ir, kaip mes sakome, atsidursi „komiksuose“. Bus parašyta: „S.Balandis su žmona Rasa.“ Bet čiagi – vienadienis dalykas. Sakoma, jeigu tavęs nėra tuose „komiksuose“, tuomet tavęs iš viso nėra.

– Kaip populiarumo naštą pakeliate pats?

– Aš – ne šešiolikmetė mergaitė, patekusi į kažkokį šou. Viena, kas džiugina, – kad žmonės, pamatę mane, nesusiraukia, o nusišypso. Vadinasi, nėra taip blogai.

– Šiuolaikinės moterys labai aktyvios, o jūs — talentingas ir gražus aktorius. Taigi priklausote rizikos grupei. Atakuoja gerbėjos?

– Mane erzina garsiai kalbančių ir pernelyg savo nuomonę reiškiančių moterų tipažas. Tokios man tikrai nepatinka. Aš tų, tylesnių, santūresnių, moteriškesnių link (šypsosi). Prisipažinsiu, nesu didelis moterų psichologijos žinovas. Tikrai toks nesu. Nejuntu aš ir moterų atakų bumo. Nelenda jos į mano gyvenimą.

– O gal per tiek metų tiesiog išmokote neįsileisti nereikalingų žmonių?

– Neskirstau žmonių į reikalingus ir nereikalingus. Neverčiu savęs bendrauti su reikalingais žmonėmis. Nesu iš tų, kurie daro karjeras per pažintis, fotografuojasi su reikalingais žmonėmis. Prie ko nenoriu, manęs ir su pistoletu nenuvarysi (juokiasi).

– Ar tiesa, kad ne tik vaidinate, bet ir padedate režisuoti serialą „Nekviesta meilė“?

– Padedu, kai Alvydas Šlepikas negali. Ką tu, žmogau, žinai, kaip ten toliau bus: vaidinsi ar nevaidinsi? Reikia bandyti. Tiesą pasakius, nemaniau, kad bus taip sunku.

– Stebite savo darbą vakarais prie televizoriaus ekrano?

– Stengiuosi žiūrėti. Dabar vis daugiau mano nufilmuotų scenų. Kartais suradęs laiko ir į montažinę nuvažiuoju. Vakar kaip tik rodė seriją, kuriai sugalvojau muziką.

– Ar tikrai savo svečius vai­šinate paties paruoštais keps­niais?

– Su draugais vieni kitiems dovanojame kulinarines knygas ir kartais išbandome, kas jose rašoma. Jei kada susirenkame į kokią vakarušką, stengiamės, kad tai nebūtų vien banalus pasisėdėjimas prie vyno taurės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.