Specialybė, apaugusi mitais

Pabandykime įsivaizduoti tipišką bibliotekininką. Greičiausiai vaizduotėje iškils tylios akiniuotos moteriškės, nuo knygų lentynų šluostančios dulkes, paveikslas. Net ir lietuviškame seriale „Moterys meluoja geriau” viena herojų – bibliotekininkė iš Šilalės Jolanta – naivi, tyli ir realaus gyvenimo nepažįstanti kaimietė.

Galbūt toks įsišaknijęs stereotipas lėmė, jog Lietuvoje bibliotekininko amato subtilybėmis domisi vis mažiau jaunimo, nors užsienyje ši specialybė – itin gerbiama.

Studentai bijo patyčių

Vienos bibliotekininkystės studentės, išgirdusios siūlymą bent keliais sakiniais apibūdinti savo specialybę, be skrupulų išpyškino bijančios viešumo, mat bendraamžiai iš karto prikabins etiketę – „knygų žiurkė”. Be to, ir artimieji nuolat pataria rinktis „protingesnę” ar universalesnę specialybę. Kitos studentės atviravo, esą mokosi tik dėl diplomo, tad ir pasakoti neturi ko.

Apie bibliotekininkystės studijas nesvajojo ir Julija Trunovaitė bei Viktorija Kuznecova, bet šiandien Klaipėdos universiteto antrakursės dėl savo pasirinkimo yra patenkintos.

„Paauglystėje dažnai lankydavausi bibliotekose, man visada patiko skaityti”, – sakė Julija. Mergina rinkosi iš daugelio su komunikacijos ir informacijos mokslais susijusių studijų, tačiau į geidžiamiausias patekti nepavyko.

Panašus ir Viktorijos kelias į bibliotekininkystę. „Mokykloje viena pedagogė patarė rinktis būtent šias studijas, nes domėjausi humanitariniais mokslais. Tačiau tada tik nusijuokiau, nes svajojau apie žurnalistiką”, – pasakojo žodžio kišenėje neieškanti mergina.

Studentės apgailestavo, jog bibliotekininkystė vis dar vadinama moteriška specialybe. „Vaikinai įsivaizduoja, kad čia neįdomu, nuobodu, reikia daug skaityti. O tie, kuriems patinka skaityti, bijo tai prisipažinti. Išjuoks draugai, jog mokosi „bobiškų” dalykų”, – nusivylimo neslėpė pašnekovės.

Fiziškai sunkus darbas

Merginos įsitikinusios, kad bibliotekininkystė – tai visapusiška specialybė: ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, kuris skatina būti žinių sūkuryje, nuolat bendrauti su žmonėmis ir suteikti jiems vertingos informacijos.

Bibliotekoje aptarnauti skaitytojų antrakursėms dar neteko, nors čia jos atliko mėnesį trukusią praktiką. „Tvarkėme knygas, fondus. Daugelis knygų ir albumų gana sunkūs, tad juos kilnodama pavargau fiziškai”, – guodėsi praktiką Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje atlikusi Julija.

Būsimos bibliotekininkės ne tik rūšiuoja knygas, bet ir mokosi dirbti specialiomis kompiuterių programomis: paieškos sistemomis LIBIS ir ALEPH.

„Praktiką atlieku savo fakulteto bibliotekoje. Tai kur kas įdomiau nei paskaitos. Tačiau man trūksta bendravimo su žmonėmis, nenoriu, kad pokalbiai ribotųsi tik temomis apie knygas”, – pasakojo Viktorija, po paskaitų dirbanti sporto reikmenų parduotuvėje.

Rūmų iš algos nepasistatysi

Kokiomis būdo savybėmis išsiskiria geras bibliotekininkas? Pašnekovės susižvalgė ir trumpam nutilo. „Kruopštumu, kantrybe, mokėjimu susivaldyti, pakantumu. Be to, privalai būti savarankiškas ir tvirto charakterio, kad ant galvos niekas neliptų, – tobulą bibliotekininko portretą piešė Julija ir Viktorija. – Ateini į biblioteką, o ten tave pasitinka surūgę darbuotojų veidai. Atrodo, kad jos tiesiog nekenčia savo darbo.” Tačiau studentės pripažino: gaunant menką atlyginimą ne visada norisi šypsotis. „Dirbčiau bibliotekoje, tik jei algas padidintų, – išpyškino Viktorija. – Norėčiau organizuoti renginius ir parodas.” Merginos neslėpė, jog aplinkiniai nepraleidžia progos paprotinti, esą iš bibliotekininko atlyginimo rūmų nepasistatysi. Esą įgijus tokią specialybę visą gyvenimą teks nugarą lenkti ir be pinigų gyventi. „Tačiau svarbiausia, kad darbas patiktų. Juk per prievartą nieko neįbruksi”, – nusiminti nelinkusi Viktorija.

Julija savo ateitį sieja tik su biblioteka. „Bibliotekininko darbas tikrai vertas dėmesio, jis reikalingas žmonėms. Neįsivaizduoju savęs gerbiančio išsilavinusio žmogaus, kuris nė karto nebūtų įžengęs į biblioteką.”