Magistralių šalikelėse statomos tvoros nesumažino susidūrimų su žvėrimis skaičiaus
Eismo saugumo specialistai tvirtina, kad didžioji dalis avarijų įvyksta dėl netinkamo žmogaus elgesio, tai yra nesugebėjimo adekvačiai vertinti aplinkos, nesupratimo, kur koks greitis yra saugus, sumažėjusios dėmesio koncentracijos, neteisingos kitų eismo dalyvių elgsenos prognozės ir pan. Šiai įvykių priežasčių grupei priskiriami ir gana dažni susidūrimai su staiga kelyje pasirodančiais keturkojais.
Jei tik vairuotojai šiek tiek daugiau išmanytų laukinių gyvūnų elgseną, tragiškų kaktomušų keliuose neabejotinai būtų mažiau.
Gamtos mįslės
Zoopsichologai ir gamtininkai kol kas neturi aiškaus atsakymo, kodėl žvėrys pakliūva po mašinų ratais, nors teoriškai jų reakcija ir greitis turėtų leisti tokių susidūrimų išvengti.
„Mano manymu, gyvūnai dar nesusitaikė su tokiu palyginti nesenu civilizacijos išradimu kaip automobilis (pirmosios savaeigės mašinos sukurtos maždaug prieš 120 metų) ir vis dar nesugeba įvertinti jo judėjimo specifikos. Žvėris puikiausiai mato už, tarkime, 100 m esančią mašiną, tačiau, užuot sprukęs, provokuojamai stovi. Panašiai kaip Afrikos stepėse stovi antilopės netoliese žingsniuojant liūtams. Matyt, egzistuoja tam tikras atstumas, kurį gyvūnai laiko saugiu ir neskuba sprukti iš savo ganyklų. Galbūt panašiai vertinami ir automobiliai. Tačiau gyvūnai ligi šiol nesugeba įvertinti šių geležinių priešų judėjimo greičio, ir net 90 km/val. greičiu riedantis keturratis staiga tampa mirtinai pavojingas”, – samprotavo Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius.
Pašnekovas sakė pastebėjęs, jog kai kurie gyvūnai, atsidūrę akistatoje su automobiliais, juda, atrodytų, visiškai nelogiška trajektorija. Užuot pasukę tolyn nuo triukšmo ir ryškios šviesos šaltinio, jie neretai kerta mašinos judėjimo kelią skersai. Gamtininko teigimu, kelkraštyje pamačius gyvūno siluetą ar naktį blizgančias akis yra tik vienas būdas išvengti susidūrimo: radikaliai, iki 20–30 km/val., mažinti važiavimo greitį.
S.Paltanavičius atkreipė dėmesį, kad aktyvus stambių gyvūnų judėjimas iš vienų miškų masyvų į kitus vyksta nuolat. „Tarkime, dabar žvėrys ieško vietų, kuriose ketina susilaukti palikuonių, todėl visomis išgalėmis gina nusižiūrėtas teritorijas. Dar intensyvesnis gyvenimas verda po vidurvasario. Liepos pabaigoje prasideda stirninų ruja. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais dėl patelių susigrumia taurieji elniai. Įaudrinti gyvūnai praranda atsargumą, o tam tikri fiziologiniai dirgikliai lemia visiškai kitokią, nei įprasta, jų elgseną”, – aiškino gamtininkas.
Mirtinas pavojus
Reikėtų turėti galvoje ir tai, kad intensyviausiai žvėrys keliauja tamsoje ar prieblandoje, esant prastam matomumui. Kadangi šviesą atspindi tik gyvūnų akys, profiliu stovintis briedis gali patraukti vairuotojo dėmesį tik paskutinę akimirką, kai išvengti susidūrimo nebebus įmanoma. Kai taip nutinka, visų automobilio salone esančių žmonių gyvybė pakimba ant plauko: ilgakojis, apie 500 kg sveriantis miškų karalius paprastai viską traiškydamas įlekia per priekinį stiklą į mašinos vidų.
„Svarbu suvokti, kad bandydami garsiniu signalu ar ilgom ir trumpom šviesom pabaidyti stambųjį kanopinį galime tik dar labiau viską komplikuoti – apakintas žvėris greičiausiai tik dar labiau sutriks ir jo elgesys taps visiškai neprognozuojamas”, – perspėjo S.Paltanavičius.
Gamtininko teigimu, būtina žinoti, kad, tarkime, šernai itin retai vaikšto po vieną. Jei prieš jūsų automobilį išniro ir skersai kelio pralėkė vienas knyslys, galima tikėtis, kad jam iš paskos praliuoksės dar iki dešimties jo bandos narių. Taigi pamatęs šerną rimtų problemų nenorintis vairuotojas turėtų kiek įmanoma sulėtinti mašinos greitį.
Mažųjų įpročiai
Neoficialiais duomenimis, Lietuvos keliuose žūstančių gyvūnų sąrašo viršūnėje yra ežiai ir varliagyviai, po jų rikiuojasi kiškiai. Nors kiškis sveria viso labo iki 5 kg, jo šuolis gana aukštas, todėl nesunku įsivaizduoti, kokią žalą gali atnešti susidūręs su dideliu greičiu lekiančia mašina.
Paukščiai taip pat neišvengia susidūrimo su automobiliu, jei šio judėjimo greitis viršija 120 km/val. Kliudžius skersai kelio neriantį sparnuotį nuostoliai taip pat gali būti nemaloniai dideli.
„Kaip tik šiuo metu pabudę iš žiemos miego sausuose urveliuose ar po kelmais atgal į pelkėtas vietoves traukia varliagyviai. Ten, kur jų migracijos trasos kertasi su automobilių keliais, kiekvieną pavasarį ir rudenį asfaltas būna nuklotas sutraiškytomis varlėmis. Pastaraisiais metais kelininkai iš tiesų nemažai nuveikė – įrengė specialias pralaidas ir į jas nukreipiančias tvoreles. Tačiau požeminės perėjos nėra išsigelbėjimas ir ne visi gyvūnai jomis naudojasi”, – samprotavo S.Paltanavičius.
Pašnekovas teigė neįsivaizduojantis, kad į tokią pralaidą lįstų briedis ar elnias – nebent juos kas jėga stumtų.
„Šių gyvūnų aplinkos ir saugumo suvokimas yra kitoks nei šernų ar lapių, todėl jie saugiai kirsti automobilių kelią galėtų nebent šuoliuodami virš magistralės įrengtu viaduku. Vokietijoje teko matyti tokių maždaug 60–100 m pločio žvėrių tiltų tankiai apsodintais kraštais ir prie kurių įrengti specialūs nukreipiantys aptvarai. Paklausus kolegų vokiečių, koks tokių perėjų efektyvumas, jie poroje vietų stabtelėjo ir parodė, kokie žvėrių takai šiose pralaidose išminti – ten žemė taip sutrypta, kad net žolė neželia. Vadinasi, gyvūnai tokiais tiltais juda nepaprastai intensyviai”, – pasakojo gamtininkas.
Spėlionių laikas
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Bendrojo planavimo skyriaus vyresnioji specia-listė Jūratė Šarpytė-Vaičiulionienė užsiminė, kad vertinti, kokią naudą duoda tvoros (2003–2007 m. įrengta 160,05 km tinklinių tvorų) greta magistralinių kelių ir pralaidos (tokių yra 15) po jais, dar ankstoka.
„Policijoje eismo įvykiai, susiję su laukiniais gyvūnais, pradėti fiksuoti tik nuo 2003 m. Kol kas tokių susidūrimų daugėja, kaip kad didėja eismo intensyvumas ir važiavimo greitis. Be to, daugėja apdraustų automobilių, kurių savininkai net įvykus nedideliam susidūrimui su žvėrimis kviečia pareigūnus užfiksuoti eismo įvykį, kad vėliau galėtų gauti kompensaciją iš draudikų. Remiantis šia statistika vargu ar galima kalbėti apie realų padėties blogėjimą”, – samprotavo LAKD specialistė.
Be to, ji užsiminė, kad kol kas Lietuvoje nenustatytos ir oficialiai nepatvirtintos laukinių gyvūnų migracijos vietos per automobilių kelius, todėl būtų netikslu sakyti, kad vienas kuris Lietuvos rajonas yra pavojingesnis už kitą.
„Laukinių gyvūnų elgsena nenuspėjama. Anksčiau buvo manoma, kad pavojingesni yra tie kelių ruožai, kurie kerta miškus, nes juose blogas matomumas ir gali būti sunku pastebėti, kaip gyvūnas staiga iššoka prieš važiuojantį automobilį.
Tačiau pernai rudenį buvo užfiksuota keletas eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais atviroje vietoje, kur atstumas nuo kelio iki miško viršijo kilometrą. Nei miškininkai, nei aplinkosaugininkai negalėjo paaiškinti, kodėl tokioje vietoje gyvūnas pasirinko kirsti kelią”, – pasakojo J.Šarpytė-Vaičiulionienė.
Specialistė teigė, kad rengiamas mokslinis darbas, kuriame analizuojamos priemonės ir būdai, kaip sukliudyti laukiniams gyvūnams patekti į kelius. Baigus studiją bus žinoma, kuriose vietose ir kokias priemones taikyti. Kol kas kelininkai planuoja iki 2009-ųjų magistraliniuose keliuose įrengti 5 naujas skirtingų dydžių perėjas laukiniams gyvūnams. Ateityje tokių perėjų žadama pastatyti virš valstybinės reikšmės automobilių kelių.
Jau daugelis automagistraliu uztvertos,kad nenukentetu zverys ar zmones.Tik niekaip negaliu suprasti Lietuvos zmoniu bukumo kurie nesugeba uzrakinti,ar uzdaryti vartu tvoroje.Tai tolygu nusikaltimui ir uz abejinguma reikia bausti.Yra daug kontroliuojanciu istaigu,kurie nedirba savo darbo