Emigrantų kryptis – namo?

Vieni emigrantai sako kol kas ateities su Lietuva nesiejantys. Tuo metu kiti dar negrįžę jau tikina, kad net prievarta svetur uždarbiauti nebevyktų.

Ne visus LŽ kalbintus emigravusius asmenis namo skatina grįžti čia esą gerėjantis gyvenimas. Ne visi darbo patirties arba didesnio atlyginimo svetur ieškoję ir ieškantys žmonės, net svečioje šalyje sumažėjus galimybių, ims koreguoti savo planus viena kryptimi – namo.

Grįš ne dėl gandų.
Pastaruoju metu kalbama apie statybų sektoriaus slopimą Airijoje, nuolat užsimenama, kad darbo gali netekti daugelis į Airiją išvykusių lietuvių.

Dėl gyvenamųjų namų statybų sulėtėjimo šioks toks „pasistumdymas pečiais” Airijos statybų aikštelėse yra jaučiamas, sako statybininku Airijoje dar porą mėnesių dirbsiantis Saulius Palickis.

„Noriu dirbti pagal įgytą profesiją, jau radau Lietuvoje gido darbą. Nors uždirbsiu mažiau, nei kol kas uždirba statybininkai Lietuvoje, statybininku būti nebenoriu. Juo labiau kad šio darbo kainos ir gimtinėje po kurio laiko pradės kristi, kaip atsitiko Airijoje”, – apie tai, kad migracijos kryptis veikia ne tik darbo ar geresnio uždarbio praradimo baimė, kalbėjo emigrantas.

Vienoje iš penkių didžiausių projektavimu užsiimančių architektūros kompanijų Airijoje dirbanti architektė Edita sako, kad lėtėjimas juntamas tik gyvenamųjų namų statybose. „Komercinė statyba ar kita visuomeninė architektūra kurį laiką dar neturėtų prigesti. Savo firmoje nuosmukio nejaučiame. Be to, daug objektų, prie kurių dirbame, yra ne Airijoje”, – darbo prarasti nesibaimina Edita.

Imigrantų pinigų šokas

Kai kurie airiai laikosi nuomonės, kad Airijoje sumažėjus imigrantų stabilesnė taptų tos šalies ekonomika ir susibalansuotų vertybių sistemą aukštyn kojom apvertęs pinigų perteklius šalyje.

„Net vyresnės kartos airiai sako, kad didelis imigrantų antplūdis, t. y. jų uždirbami pinigai pakeitė šalį, žmonės, tiksliau, visuomenė, nebežino, ką su tais pinigais daryti”, – sako Edita.

„Gyvenu gerai. Vasarą bus 4 metai, kai esu čia. Po truputį pradedu įsitvirtinti. Mūsų kompanijoje airių mažuma, apie trečdalis lenkų, visi kiti – iš įvairių pasaulio šalių. Už butą dviese mokame 1300 eurų, bet gyvename tvarkingame name, iki centro pėstute galima nueiti per 15 minučių. Moku paskolą už butą Lietuvoje ir lieka daugiau nei 1000 eurų pragyventi, – pasakojo mergina. – Netaupau, gyvenu čia. Manau, kad turiu laisvalaikį: einu į koncertus, važiuojame už miesto ar šalies ribų savaitgaliais, susitinkame su draugais po darbo. Net pykina tos neigiamos laidos apie emigrantus, kur rūsiuose gyvena ir vargsta. Tokiu atveju namo geriau važiuoti ir vargti, bent artima ir pažįstama viskas.”

Skaičiuoja dienas

Vienas iš šimtų tūkstančių išvykusiųjų didesnių pinigų ieškoti svetur – 27 metų vilnietis Aurimas Laužikas. Baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, bakalauro diplomą padėjo į lentyną ir išvažiavo uždarbiauti į Škotijos sostinę. Neradęs čia tinkamo darbo, vaikinas persikėlė į mažą miestelį ir iškart įsidarbino barmenu viename atokiame viešbutyje kalnuose. Nors nugaros statybose ar braškių lysvėse jis nelenkia ir uždirba daugiau, nei planavo prieš išvykdamas, vis tiek jau skaičiuoja dienas iki vasaros pradžios, kai sės į lėktuvą, skraidinantį namo. Ir tikrai ne dėl svaro kurso kritimo.

„Pragyvenimo išlaidomis man beveik nereikia rūpintis, nes gyvenu viešbutyje, kuriame ir dirbu. Per savaitę uždirbu 166 svarus, skaičiuojant litais, maždaug prieš metus tai buvo 835 litai, dabar – 735 litai per savaitę. Tačiau ne todėl noriu grįžti. Manau, kad Lietuvoje jau galėčiau dirbti gerai mokamą darbą. O į kitą šalį vėl vykti manęs nepriverstų net su kalašnikovu”, – tvirtai nusprendė vaikinas.

Sukūrusieji šeimas keičia planus

Pasigirsta nuomonių, kad emigravę lietuviai į Lietuvą grįžtų tada, jeigu svetimšalių darbo jėga kainuotų daugiau nei čionykštė.

Tokias kalbas kaipmat paneigtų tie emigrantai, kurie svetur yra sukūrę šeimas, o ypač – mišrias šeimas. Tideswell miestelyje Anglijoje jau beveik dešimtmetį gyvenanti Karolina iš Lietuvos išvykdama manė, kad ilgai neužsibus. „Vykau iš smalsumo, ir Lietuvoje buvo gerai, bet norėjosi kažką keisti. Pirmus metus buvo sunkoka, nes gerai nemokėjau anglų kalbos, bet reikalai tuoj pajudėjo: pradėjau lankyti kursus, dirbau ir mokiausi, nes maniau, kad čia įgytas išsilavinimas pravers ieškant darbo Lietuvoje”, – pasakojo Karolina.

Tačiau jos planus grįžti pakoregavo asmeninis gyvenimas. „Sukūriau čia šeimą, gimė dukra, šiuo metu dirbu kompanijoje dizaino padėjėja dvi dienas per savaitę. Tuo ir skiriasi Lietuva nuo Anglijos, kad čia yra geros sąlygos mamoms: aš galiu dirbti dvi, tris ar net tik vieną dieną per savaitę, o atlyginimas per mėnesį yra 550 svarų. Vyras dirba didelėje vandentiekio kompanijoje, uždirba apie 35 tūkst. svarų per metus. Dukra iš valstybės per savaitę gauna 20 svarų”, – namų pajamas atskleidžia Karolina. Ji taip pat priduria, kad Lietuvoje gyventi jau turbūt nebemokėtų.

Pučiasi darbo rinkos burbulas

Prognozuojama, kad Lietuva taip pat netrukus sulauks ne tik dalies grįžtančiųjų, bet ir vis daugiau svetimšalių, kurie jau dabar skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Pernai užsieniečiams išduota daugiau nei 12 tūkst. leidimų gyventi Lietuvoje.

2008 metų pirmaisiais mėnesiais Migracijos departamentas gavo dvigubai daugiau prašymų išduoti darbo leidimų dirbti Lietuvoje nei tuo pat metu pernai.