Neseniai Europos laikraščių puslapiai vėl sumirgėjo pranešimais, susijusiais su Antrojo pasaulinio karo ir holokausto temomis.
Belgija mokės restituciją
Praėjusią savaitę Belgijos vyriausybė ir šalies bankai sutiko sumokėti 110 mln. eurų (daugiau nei 378 mln. litų) restituciją asmenims, pergyvenusiems holokaustą, aukų šeimoms ir žydų bendruomenei už Antrojo pasaulinio karo metais prarastą turtą. Belgijai šiuo metu yra pateikta daugiau nei 5 tūkst. pavienių reikalavimų kompensuoti nacių okupacijos metu patirtą žalą. 162-iem atvejais reikalaujama daugiau nei po 20 tūkst. eurų (po beveik 70 tūkst. litų). Pavieniams ieškovams iš viso bus sumokėta 35,2 mln. eurų (beveik 122 mln. litų), o likusi suma bus perduota žydų bendruomenei, kuri ją naudos labdarai ir holokausto atminimui išsaugoti.
Praėjusiais metais Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas atsiprašė už Belgijos valdininkų kolaboravimą su naciais represijų prieš žydus metais. Prieš karą Belgijoje gyveno apie 50 tūkst. žydų, maždaug pusė jų tapo holokausto aukomis. Karo pradžioje Belgijos vyriausybė pabėgo į Didžiąją Britaniją, tačiau žemesnio rango valdininkams leido ir toliau dirbti okupacijos sąlygomis, kad būtų išvengta ekonominės krizės, apėmusios šalį po vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais.
Organizacijos, kovojusios už restitucijos paskelbimą, pasveikino vyriausybės sprendimą. Belgijos žydų bendruomenė ypač teigiamai įvertino sprendimą skirti didžiąją restitucijos lėšų dalį žydų bendruomenei, kuri galės jas panaudoti holokausto atminimui išsaugoti.
Ar Austrija kalta?
Praėjus 70-čiai metų po nacių įvykdyto Austrijos anšliuso, šalyje netyla diskusijos, ar austrai buvo okupacijos aukos, ar nacių talkininkai. Iki šios dienos Austrijos visuomenei neduoda ramybės nuotraukos, kuriose vaizduojami austrai, besityčiojantys iš žydų, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai šimtatūkstantinės vokiečių pajėgos įsiveržė į šalį. Kovo 12-ąją dieną, minint anšliuso 70-metį, Vienoje buvo uždegtos 80 tūkst. žvakučių – tiek, kiek žuvo Austrijos gyventojų per nacistinės okupacijos metus.
Nepaisant ilgus metus kartotų Austrijos apgailestavimų dėl nacistinio šalies istorijos periodo, anšliuso metinės vėl pakurstė diskusijas dėl austrų kolaboravimo su okupantais. Iš pradžių atrodė, kad visuomenė nesivels į naujus ginčus, bet aistros vėl įsiliepsnojo, kai paskutiniojo Austrijos imperatoriaus sūnus – 95-erių Otto von Habsburgas – pareiškė, kad nė viena kita Europos valstybė nėra tiek verta aukos vardo, kiek Austrija. Daugiatūkstantines minias, sveikinusias Adolfą Hitlerį 1938 metais, jis pavadino ne ką labiau politizuotomis, nei minią įsiaudrinusių futbolo gerbėjų. Sąjungininkų kažkada paskelbtą verdiktą, kad Austrija turi prisiimti atsakomybę kartu su nacistine Vokietija, sosto įpėdinis pavadino melu.
Pažymima, kad šie pareiškimai nuskambėjo praėjus vos dienai po to, kai du trečdaliai austrų per apklausą teigė norintys baigti „begalinę diskusiją”. Tokios pačios nuomonės jie laikėsi ir per panašią apklausą 2000 metais. Austrijoje vis intensyviau vykdomi tyrimai, per kuriuos pateikta naujų įrodymų, kad dauguma austrų okupacijos metais savanoriškai bendradarbiavo su naciais.
Taika ir nesantaika
Izraelis ir Vokietija šiandien pirmiausia yra ekonominiai partneriai. Tačiau ne paslaptis, kad svarbiausias dabartinio Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizito į Izraelį tikslas – eilinį kartą mėginti užglaistyti izraeliečių nuoskaudas ir pyktį dėl holokausto. Vokietija jau ne kartą atsiprašinėjo ir mokėjo daugiamilijonines restitucijas, tačiau istorinės nuoskaudos lengvai nepasimiršta. Dar vizito išvakarėse paaiškėjo, kad labai šilto sutikimo Tel Avive A.Merkel gali nesitikėti. Kraštutinių dešiniųjų žydų partijų atstovai pareiškė, kad viešai pasitrauks iš parlamento posėdžių salės, jei Vokietijos kanclerė į Izraelio knesetą kreipsis vokiškai. Kai kuriose spaudos leidiniuose Europoje tai buvo priimta kaip ženklas, kad iki galutinio susitaikymo dar toli.
Netikėtas diplomatinis ir politinis incidentas kilo tarp Izraelio bei Didžiosios Britanijos kovo 11-ąją dieną. Britų valdžia uždraudė radikaliam Izraelio dešiniųjų politikui Moshe Feiglinui atvykti į Jungtinę Karalystę. Draudimas įsileisti jį į šalį argumentuotas tuo, kad šio asmens pažiūros gali pakurstyti smurtą. Izraelio politikas paskelbė net neketinantis vykti į Didžiąją Britaniją ir nusistebėjo, kad britų valdžia jo atžvilgiu priėmė tokį sprendimą, nors visiškai neseniai skaityti paskaitų įsileido Libano radikalą Ibrahimą Mousawi.