Lietuvių ir lenkų kultūros specialistai puoselėja idėją Vilniuje kurti kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos muziejų.
Tokia galimybė aptarta šią savaitę vykusiame Lietuvos kultūros viceministro Gintaro Sodeikos ir Lenkijos kultūros ir paveldo viceministro Tomaszo Mertos susitikime.
Kaip BNS pasakojo G.Sodeika, apie muziejaus kūrimą imta kalbėti jau seniai, tačiau praktiškai sumanymą įgyvendinti kliudo keletas problemų.
„Visų pirma butas, kuriame gyveno S.Moniuška, šiuo metu yra privati nuosavybė, todėl jis turėtų būti išpirktas. Antra rimtesnė kliūtis yra ta, kad nė vienas Lietuvos muziejus, susijęs su muzika ar iškiliomis asmenybėmis, gyvenusiomis Vilniuje, neturi nė vieno eksponato ar daikto, susijusio su kompozitoriumi. Tad net ir turint vietą muziejui, susidurtumėm su eksponatų stoka”, – teigė G.Sodeika.
Pasak jo, sprendžiant šią problemą, kreiptasi į lenkų partnerius. Pasirūpinti informacija apie turimus eksponatus bei galimybe juos eksponuoti Vilniuje žadėjo ir Lenkijos viceministras T.Merta.
Anot G.Sodeikos, pavykus esančias kliūtis įveikti, ministerija remtų tokio muziejaus steigimą.
„Vilniaus miesto kultūrinė panorama, turint tokį muziejų, tik praturtėtų”, – teigė viceministras.
S.Moniuška (1819-1972) – vienas reikšmingiausių lenkų kompozitorių, laikomas lenkų nacionalinės operos pradininku. Gimęs netoli Minsko, S.Moniuška mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 metais vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Iki 1842 metų jis buvo Šv.Jono bažnyčios vargonininkas, privačiai mokė muzikos, dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu.
Kompozitorius sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, keturias Aušros vartų litanijas. 1846 metais parašė operą „Halka”, kuri po kelerių metų buvo pastatyta Vilniuje. 1858 metais jis persikėlė iš Vilniaus į Varšuvą, ten gyveno iki mirties.
Abiejų šalių vieceministrų susitikime taip pat aptarta galimybė Vilniaus Bazilijonų vienuolyne įamžinti lenkų bei lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus atminimą ir įrengti ten memorialinę lentą. Poetas 1823-1824 metais šešis mėnesius praleido vienuolyne veikusiame kalėjime, vadinamoje Konrado celėje, o savo kalėjimo vietą aprašė poemoje „Vėlinės”.
Pasak G.Sodeikos, šiandien specialistai dar nesutaria, kur buvo tikroji Konrado celė, todėl reiktų atlikti tyrimus. Be to, dėl įamžinimo reikėtų tartis su vienuolyną valdančiais bažnyčios hierarchais.
„Tai privati nuosavybė, todėl reikėtų gauti jos savininkų sutikimą. Bazilijonų aukštesnysis hierarchas gyvena Kijeve, o ne Lietuvoje, todėl reikės tartis diplomatiniu lygiu. O tada jau galima tikėtis pozityvių poslinkių”, – BNS teigė kultūros viceministras.