Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų ir vienas pirmųjų europiečių, prasiskynusių kelią į NBA, Šarūnas Marčiulionis purtosi verslininko ar krepšininko etikečių. „Viskas, kas buvo, yra dalis mano gyvenimo. Darau tai, ką išmanau, o jei ką noriu geriau suprasti – gilinuosi”, – sako lygiai po trijų mėnesių, birželio 13 dieną, 44-ąjį gimtadienį švęsiantis Šarūnas.
Dešimties metų į krepšinį atėjusio Š.Marčiulionio titulus, pelnytus per visą sportininko karjerą, sunkoka ir išvardyti. 1987, 1989, 1990 ir 1991 metais išrinktas populiariausiu Lietuvos sportininku. Jis buvo vienas pirmųjų europiečių, išvykusių
užkariauti NBA. 1987 metais Šarūną per šeštąjį NBA naujokų biržos ratą pakvietė „Golden State Warriors” komanda. Į JAV jis išvyko 1989-aisiais. Per aštuonerių metų karjerą NBA Šaras visas jėgas atidavė „Warriors”, Sietlo „SuperSonics”, Sakramento „Kings” ir Denverio „Nuggets” ekipoms. Prisipažįsta, kad maloniausi prisiminimai išliko nuo „Warriors” laikų. Ten tebėra gerų draugų, ten jis ir šiandien visada laukiamas.
Šarūnas puikiai prisimena 1996 metų Atlantos olimpiadą, kai į Lietuvos rinktinę išvyko ištinusia koja. Tačiau NBA klubo vadovai dėl to jokių priekaištų jam nereiškė.
Nuo prestižiškiausios ir stipriausios pasaulio krepšinio lygos Š.Marčiulionis neatitrūksta ir dabar: kasmet vyksta į NBA „Žvaigždžių dienų” renginius, ten susitinka su draugais, pasisemia patirties ir padiskutuoja dėl krepšinio ateities.
Būtent nuo šių metų NBA šventės LŽ ir pradėjo pokalbį su Šarūnu MARČIULIONIU.
Mėsainiai geriau už E.Johną
– Kelintą kartą lankėtės NBA „Žvaigždžių dienose”?
– Kai baigiau karjerą NBA, gal tik vieną šventę esu praleidęs. O jau vienuolikti metai nebežaidžiu NBA. Tačiau tose šventėse niekas nieko naujo nėra išradęs. Dabar daug kas priklauso nuo meninių sprendimų, bet pastaruoju metu NBA atsisako muzikantų pasirodymo. Pamenu, Niujorke į areną įvežamas baltas rojalis, savo dainas atlieka Eltonas Johnas, o tribūnos po truputį tuštėja. Visi skirstosi nusipirkti kokakolos ir užvalgyti mėsainių (juokiasi). Pasirodo, krepšinio žiūrovams Amerikoje nereikia meno, nereikia garsių atlikėjų. Dabar visa muzika skirta afroamerikietiškam skoniui. Ir vis populiarėja kamuolio valdymo meno specialistai.
Kaip Šaras sugriovė scenarijų
2002 metais Filadelfijoje teko dalyvauti rungtynėse trys prieš tris – taip NBA „Žvaigždžių dienų” organizatoriai nutarė paįvairinti renginį. Tada komandą sudarė viena legenda, buvęs krepšininkas ir koks nors šou verslo atstovas. Ir mūsų trejetas tąsyk nepaisė autoritetų: įveikėme Earvino Magico Johnsono ekipą, įveikėme komandą su Mosesu Malone. O šis juk vietinis, tad visas scenarijus buvo parengtas taip, kad finale jo komanda turėjo žaisti su „Lakers”, kuriai atstovavo Johnsonas. Mūsų tarptautinė ekipa sugriovė visus organizatorių planus.
Po varžybų susirenkame į spaudos konferenciją, kurioje žurnalistams skirta bent 200 vietų, o atėję tik du. Sėdime ant pakylos prie stalo ir juokaujame – gal toliau sėdintieji turi kokių klausimų (juokiasi)? Nuo tada per NBA šventes tokių trejetų konkursų ir nebeliko.
Tai buvo vienintelis kartas, kai pačiam teko dalyvauti NBA „Žvaigždžių dienose”. Per šią šventę žmonės susitinka su senais pažįstamais, kalbasi su specialistais, kurie mato ateities krepšinio viziją ir yra pasirengę žengti į priekį. Pokyčiai privalomi. Visi puikiai supranta, kad pasaulio krepšinis be NBA – nebijokime to žodžio – merdėja.
Trys krepšinio valstybės
Kiekvienas sportas turi būti palaikomas ekonomikos. Be ekonominių dalykų, labai svarbi rinkodara – tai dėmesys žiūrovams, konkurencija su kitomis sporto šakomis, krepšinio renginių rodymas naudojantis naujausiomis technologijomis.
Jei pažiūrėsime devintojo dešimtmečio Kauno „Žalgirio” ir Maskvos CSKA rungtynes, išvysime, jog tuomet buvo tik pora kamerų ant grindų, tad nieko ypatingo negalėjome pamatyti.
Dabar visi neriasi iš kailio, kaip padaryti, kad žmogus vieną ar kitą dieną dvi valandas galėtų stebėti krepšinio rungtynes. Yra tiek įvairiausių lygų, jog dažnas nė nesusigaudo ir sutrinka. Tik mes, lietuviai, žinome, kas, kur ir kada vyksta krepšinio gyvenime. Pasaulyje yra trys šalys, kuriose krepšinis laikomas sportu Nr. 1 – tai Lietuva, Filipinai ir Libanas.
Esu buvęs ir žaidęs įvairaus lygio komandose: ir TSRS klubų krepšinį išbandžiau, ir NBA, ir pats organizavau Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bei Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) varžybas, įkūriau Krepšinio akademiją. Mačiau visą „FIBA Europe” kūrimosi virtuvę, todėl tai, kas vyksta Lietuvos krepšinyje, man aktualu. Dabar organizuojame „Krepšinio be sienų” stovyklas.
Tiesą atskleistų filmuota medžiaga
– Dar ne taip seniai bandėte kandidatuoti į „FIBA Europe” prezidento postą, bet taip ir nepavyko įveikti senosios gvardijos. Ar, jūsų nuomone, Europos krepšinio reikalai pagerėjo?
– Man gaila ir laiko, ir kūrybos, kuri prasidėjo nuo 2000-ųjų, kai susibūrė šešių žmonių iniciatyvinė grupė. Inicijavome „FIBA Europe” atsiskyrimą nuo FIBA pasaulio. Graikas G.Vasilokopoulas ir sako: „Išrinkite mane prezidentu metams, pabūsiu, o paskui užleisiu vietą jaunimui. Ir pabuvo… Jau trečia kadencija eina (šypsosi). Mūsų vizija buvo teisinga. O tada „FIBA Europe” įsivėlė į netikslingą kovą su ULEB.
Pasidarykime Europos sporto kanalų išklotines ir pamatysime, kiek vietos jose užima krepšinis. Dabar net plaukimą per televiziją įdomiau stebėti, nes regime ekrane slenkančią liniją, pagal kurią matyti, kas plaukia pirmas, kas kiek atsilieka. Arba lengvoji atletika: kameros iš daugybės atletų išskiria vieną žmogų ir tu aiškiai matai jo dinamiką, raumenis, emocijas.
Visos sporto šakos naudojasi naujausiomis technologijomis, o ką daro krepšinis? Teisėjas irgi mirtingas. Jis taip pat gali klysti. Tačiau krepšinio teisėjai kažin kodėl yra neklystantys. Tai matėme per „Lietuvos ryto” Eurolygos rungtynes. Technologijos tam ir skirtos, jog padėtų atskleisti tiesą. Per teniso varžybas kameros pastatytos specialiose vietose, kad žiūrovai, žaidėjai ir teisėjai įsitikintų, prieš ar už linijos kamuoliukas atšoko. Juk įmanoma ir virš krepšio įrengti kamerą. Tada treneris galėtų du kartus prašyti, kad, naudojantis kameromis, būtų nustatyta, nuo kurio žaidėjo kamuolys paliko aikštelę, ar iš tiesų buvo pražanga. Žiūrovams tai iškart suteiktų papildomų emocijų. Šiais žodžiais arbitrų nežeminu. Tiesiog dabar toks greitis, kad teisėjai nesugeba visko pamatyti. Kas gali išnarplioti situaciją, kai žaidėjai užstoja ginčytiną momentą? Tik intuicija ir spėjimas. Taigi technologijos būtinos, apie jas reikia jau šiandien mąstyti. Būtų mažiau nesusipratimų ir tendencingo teisėjavimo.
O dabar, likus žaisti kelias sekundes, teisėjui į rankas atiduodamas rungtynių likimas – jis savo nuožiūra gali skirti nesportinę pražangą. Visose sporto šakose einama prie to, kad arbitrai turėtų kuo mažiau sprendimo laisvės. O krepšinio srityje priešingai – rungtynių pabaiga atiduodama teisėjams į rankas.
Klubas negali drausti
– Žydrūnui Ilgauskui Klivlendo „Cavaliers” klubas kategoriškai draudžia atstovauti Lietuvos rinktinei per artėjančias Pekino olimpines žaidynes. Ką apie tai manote?
– NBA turi apie 70 krepšininkų, gimusių ne Amerikoje. Todėl jiems negali būti taikomi jokie suvaržymai žaisti nacionalinėse rinktinėse. Čia gali būti tik siauras klubo interesas. Ilgauskas „Cavaliers” jau atidirbo su visais dividendais. Jei Žydrūnas iš tiesų nori žaisti rinktinėje, nemanau, kad klubas galėtų imtis veiksmų tai uždrausti.
– Kai pats rungtyniavote NBA, ar jautėte kokių nors suvaržymų dėl žaidimo rinktinėje?
– Į savo paskutinę Atlantos olimpiadą važiavau sutinusia koja – teko iš kelio siurbti vandenį. Tačiau klubas suprato, kad noriu žaisti rinktinėje. Ir nereikalavo išsigydyti kelio. Man jis jau byrėjo, klubo vadovai tai matė. Buvo metas, kai Sakramento „Kings” mane keitė į Denverio „Nuggets” žaidėją. Be abejo, mano kontraktas buvo perdraustas, tad jokių problemų dėl to nekilo.
Daro tai, ką supranta
– Žaidėte ne vienoje NBA komandoje. Kurį pavadinimą išgirdus suvirpa širdis?
– Nėra virpulio. Tiesiog iš tų laikų likę pažįstamų žmonių. Pirmasis mano klubas buvo „Golden State Warriors” – penkerius metus jame praleidau. Tai mano pirmoji meilė. Išliko ryšiai. Kai ten grįžtu, mane visada šiltai priima. Maloniai kviečia į salę pasportuoti, pakilnoti svarsčių.
– „The Baltic Times” laikraščio duomenimis, 2003 metais jūs ir kita Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis patekote tarp penkiasdešimties turtingiausių Baltijos valstybių žmonių. Arvydas buvo 34-as, jūs – 40-as. Kaip manote, ar vis dar esate penkiasdešimtuke?
– Kažkas ką nors lepteli ir prasideda. Nesąmonė. Neskaičiuoju svetimų pinigų, manau, kad ir kitiems nevertėtų skaičiuoti manųjų. Aišku, yra žmonių, kuriems to reikia. Gal taip jie pajunta savo vertę. Bet tai ne mano reikalas. Mano vertė – nuveikti darbai su krepšinio kamuoliu. Istorijos niekas neperrašys.
– Kaip galite dabar save apibūdinti: verslininkas, buvęs krepšininkas?
– Niekas nenori klijuoti sau jokių etikečių. Visa tai paprasčiausiai yra dalis mano gyvenimo. Darau tai, ką išmanau, o jei ką noriu geriau suprasti – gilinuosi. Visa kita – papildomi dalykai, tradicijos. Turime tradiciją susitikinėti, todėl ir rengiu Dubingiuose teniso turnyrus. Per tokius renginius susitinka verslo žmonės. Atvyksta su šeimomis, tad yra proga visiems pabūti ne vien vyriškoje kompanijoje. Gyvenimas labai trumpas. Blogai, jei žmonės nebendrauja.
Reikia prisiminti senus laikus
– Viena tradicijų – paminėti 1988 metais Seule iškovotą olimpinį auksą?
– Prieš dešimt metų minėjome šio įvykio dešimtmetį. Buvo krepšinio renginys Sporto rūmuose, paskui visi į kaimą važiavome. Visi ir scenoje dainavome, ir klausėmės mūsų atlikėjų pasirodymo. Smagiai prisiminėme senus laikus.
Dabar vėl norime susitikti. Regis, ir NBA prie to minėjimo pageidauja prisidėti, nes tada per olimpiadą žaidėme su amerikiečiais. Kažkas net tokią teoriją išvedė: jei 1988-aisiais nebūtume nugalėję amerikiečių, olimpiadose ir toliau būtų rungtyniavusi JAV studentų rinktinė. Mat būtent po Seulo žaidynių olimpiadose pradėjo žaisti „Dream Team” – ji tris kartus tapo olimpine čempione.
Turėjau šių TSRS ir JAV rinktinių pusfinalio rungtynių Seule įrašą. To mačo amerikiečiai tikėjosi nuo 1972-ųjų. 16 metų dvi didžiausios šalys laukė šios dvikovos krepšinio aikštelėje.
Teisėjas visus šokiravo
– Ar yra toks momentas, kurį prisimenate kaip skaudžiausią savo karjeros nesėkmę?
– 1995 metais Atėnuose norėjome laimėti Europos čempionatą. Buvo ir NBA varžybų, kai siekėme patekti į kitą etapą.
Tada daug žaidžiau, o „Kings” po dešimties metų pertraukos pateko į atkrintamąsias varžybas. Tačiau aš ir Michas Richmondas „lūžome”. Ir pralaimėjome seriją.
– Bet pirmiausia paminėjote nesėkmingai susiklosčiusį 1995-ųjų Europos čempionato finalą, kai šešiais taškais pralaimėjote Jugoslavijos rinktinei, o lietuvių ekipos duobkasiu tapo Aleksandras Djordjevičius – jis pataikė 9 tritaškius iš 12 ir iš viso pelnė 41 tašką. Kas ryškiausiai įsiminė iš šio finalo? Gal nenaudėlis teisėjas iš JAV?
– Įdomiausia, kad apie šį Europos čempionatą kalbame ne tik mes. Kai teko svečiuotis pas Vladę Divacą Serbijoje, apsilankėme jo muziejuje. Prieš tai buvau triskart mažesniame Teslos muziejuje, nes šis žmogus mane domina kaip asmenybė, jis patenka į geriausių pasaulio atradėjų dešimtuką. Divaco muziejuje išvydau plazminių televizorių, per kuriuos rodomos geriausios varžybos. Kaip manote, ką tuo metu rodė? Ogi 1995-ųjų finalą. Vadinasi, ne mums vieniems šioms rungtynės reikšmingos.
Praėjo jau daug laiko nuo šio finalo ir galima daugiau apie tai kalbėti. Tąkart visi puikiai matė, kad teisėjai nešvilpė tada, kai reikėjo. Juk tas juodaodis amerikiečių arbitras Toliveris iš NBA man per pirmą kėlinį pasakė: „Šarai, tu perdavinėk kamuolį Sabui, kad jis po krepšiu žaistų agresyviau, o aš jam jau „duosiu švilpukų”.
Tačiau antrame kėlinyje viskas kardinaliai pasikeitė, nes FIBA vadovai per pertrauką laiko veltui neleido. Negirdėtas atvejis, kad teisėjas per rungtynes pasakytų žaidėjui, kada jis skirs kokią pražangą. Tad apie šio finalo objektyvumą nėra ko ir kalbėti. Vien dėl principų tada vijausi tą arbitrą… Bet Dievas jį nubaudė – inspektoriai pagavo dėl mokesčių nemokėjimo.
Vaikai tėčiu pasitiki
– Jeigu jūsų paprašytų: o dabar papasakokite apie asmeninį gyvenimą.
– Manau, vaikai manimi pasitiki, nes visiems, kad ir kiek jų būtų, užtikrinsiu maksimalų išsilavinimą. Vyriausioji – Kristė – mokosi Berklio universitete, jau trečiakursė. Dabar vieną semestrą Romoje studijuoja psichologiją ir retoriką. Turės dvi specialybes. Dar norėtų studijuoti tarptautinę teisę. Su ja šiltai bendraujame, dažnai susiskambiname, susitinkame. Dėl vaikų neturiu ko gailėtis. Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie su manimi gyvena ir yra su manimi.
Biografiją rašys pats
– Krimtote žurnalistikos mokslus – kada pastarąjį kartą esate parašęs kokį straipsniuką?
– Dabar rašyti nėra tikslo. O kad ateityje reikės ką nors parašyti – faktas. Nes gyvenimas labai įdomus, ir mano istorija įdomi. Vien tai, kad gyvenau dviejų sistemų laikotarpiu. Ir krepšinį žaidžiau dviejų sistemų metais. Už save kol kas niekam neleidau rašyti, nors norinčiųjų buvo labai daug.
– Ar nieko nenorėtumėte atsukti atgal ir ką nors pakeisti?
– Jei būčiau ką nors sukiojęs, nuo 1996 metų būčiau likęs gyventi JAV. Bet tais laikais be Lietuvos negalėjau gyventi. O dabar Lietuvoje visur krizė. Ir nežinau, ar noriu tą krizę išgyventi Lietuvoje, ar būdamas kitur.