Streikai, streikai…

Ilgai svarsčiau – rašyti šį straipsnį ar ne. Per daug kontroversiška problema. Streikai gali sukelti šalyje chaosą. Bet ką daryti, jei žmogiški argumentai negirdimi? Tai be galo skaudi tema: streikuoja mokytojai, streiku grasina kultūros, socialiniai darbuotojai… Lietuvoje susidarė daugiau negu grėsminga situacija. Jokia Vyriausybė nepajėgi staiga visiems pakelti atlyginimų. Galima suversti bėdą kokiai opozicinei grupuotei, kad ši išnaudoja pedagogus savo politinėms ambicijoms tenkinti.

Mokytojų profsąjunga suskilo anksčiau, negu rengtasi streikuoti. Priežastis: neskaidri pono A.Bružo veikla. Tikėtina, jog jis įsitraukė į streikų organizavimą, kad nukreiptų nuo savęs dėmesį. Bet ar gali vienas žmogus, nors ir siekiantis bjauriausių asmeninių tikslų, priversti pedagogus streikuoti? Negi mokytojai tokie nesupratingi ir nesuvokia, kad streikai paliks neišdildomą pėdsaką mokinių sąmonėje? Kas atsakys už moksleivių žinių spragas? Sakoma, neva jie ruošis savarankiškai. Jeigu taip, galima apsieiti be mokyklos? Supriešinami mokinių tėvai, mokytojai, blėsta pagarba jiems. Nesvarbus klausimas, kas teisesnis – mokytojai ar raginantieji mokytojus susiveržti diržus? Ir vis dėlto, kodėl taip atsitinka? Tai ne vien atlyginimų problema. Čia apčiuopsime daug psichologinių momentų, visų pirma valdininkų (demokratinėje valstybėje jie – piliečius aptarnaujantys asmenys) aroganciją, nekompetenciją, nepagarbą žmogui.

Taigi nenormali padėtis mokyklose nepaaiškinama vien skylėtu biudžetu ir vienos ar kitos Vyriausybės ydomis. Šis procesas truko metų metus. Vyriausybės rūpinosi savo atlyginimais (kad jų dydis nešokiruotų visuomenės, sugalvojo būdų, kaip tai įslaptinti). Kai Seimas gerokai pakėlė sau ir kitiems aukštiems valdininkams algas, apskritai padidėjo atotrūkis tarp visų kultūros darbuotojų ir valdžios vyrų. Oficialiai šis veiksmas buvo padarytas prieš Vyriausybės valią? Negi ji tokia bejėgė, kad nepajėgė net Vyriausybės rėmėjų įtikinti, jog pabrėžtinas rūpinimasis pakerta žmonių pasitikėjimą valdžia. Mokytojai ir kiti kultūrininkai pasijuto esantys antros rūšies piliečiai. Mokiniai ir jų tėvai gerbs tik orius pedagogus. Ar verti pagarbos žmonės, nuolankiai išklausantys bet kokį valdžios aiškinimąsi? Tai anksčiau ar vėliau turėjo pratrūkti.

Sugrįžkime į praeitį. 1918 metais paskelbus nepriklausomybę daugiausia dėmesio buvo skiriama tautos švietimui. Tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vienos vyriausybės, kuri nesirūpintų augančia karta, negerbtų mokytojų. Deja, to negalime pasakyti apie dabartines vyriausybes. Mokyklos kosmopolitiškėja, atsisakoma Atgimimo laikotarpiu suformuluotų principų.

Tarpukario Lietuvoje pedagogų atlyginimai, palyginti su valdininkų, buvo solidūs. Mokytojai būrė į visuomeninę veiklą ne tik moksleivius, bet jų tėvus. Dėl to piliečiai gerbė mokytojus. Žinia, jie ir jų auklėtiniai (studentai, gimnazistai), o ne buvę valdininkai, sudarė pasipriešinimo okupantams branduolį, su ginklu rankose kovėsi su okupantais. Išugdytas patriotizmas palaikė tautos gyvastį ir okupacijos sąlygomis.

Net okupantai neišdrįso švietimo ministru skirti tokį tolimą lietuvių kultūrai asmenį, kokį turime dabar. Čia ne vien ministro problema (garbingas žmogus, supratęs, kad yra ne savo vietoje, seniai būtų atsistatydinęs), o valdžios požiūris į švietimą. Opozicija parengė pakankamai motyvuotą interpeliaciją ministrei. Tai per privačius pokalbius pripažino ne vienas valdančiųjų frakcijų narys. Neabejotina, jei frakcijų vadovybės nespaustų savo narių, šiandien turėtume kitą ministrą. Būtų atsikratyta psichologinės įtampos. Dabar ir toliau iš ministrės lūpų trykšta arogancija ir nekompetencija. Sakykim, kad ir toks jos pasakymas: „Jeigu nesiliaus streikai, pasiųsime į tas mokyklas kitus mokytojus…” Iš kur ministrė jų paims ir kaip pasiųs, kaip jie ten įsikurs ir kaip bendraus su mokiniais? Taip konfliktas truks iki naujojo Seimo rinkimų. Kaip atrodytų mokytojai, jeigu nieko nepasiekę, it musę kandę sugrįžtų mokyklas? Ar ne lengviau išspręsti vieno nevykusio ministro klausimą, negu suteikti pretekstą skelbti interpeliaciją visai Vyriausybei?