Kaimo parduotuvių kasdienybė – nuo prekybos būtiniausiomis prekėmis iki psichologinės pagalbos.
Miestiečiai reikalingų buities, maisto ir kitokių prekių didžiausiuose prekybos centruose gali išsirinkti iš didžiulės pasiūlos, o kaimo gyventojai dažniausiai apsiperka nedidelėse parduotuvėlėse.
Tačiau kaimiečiai pranašesni kitu atžvilgiu – parduotuvėje jie ne tik įsigyja reikalingą daiktą, bet ir dovanų gauna neįkainojamą vertybę – bendravimą, kartais reikalingesnį net už prekę.
Toliau nuo miesto – įvairesnės prekės.
Nors kiekvienoje kaimo parduotuvėlėje galima nusipirkti būtiniausių maisto prekių, jų asortimentas labai skiriasi. Kuo labiau parduotuvė nutolusi nuo miestų ir didžiųjų prekybos centrų, tuo didesnis joje prekių pasirinkimas, ir priešingai.
Anot pardavėjų, tokią situaciją lemia pirkėjų gyvenimo būdas. Nemaža dalis šalia miestų esančių kaimų gyventojų dirba mieste, vaikai lanko miesto mokyklas, todėl visas reikalingas prekes ir įsigyja ten, kur pasirinkimas didesnis ir kainos mažesnės. Į kaimo parduotuves jie užsuka tik kai pritrūksta kokios nors smulkmenos.
Tokių parduotuvių didžiąją pirkėjų dalį sudaro pensinio amžiaus vietos gyventojai, tačiau jų perkamoji galia nėra didelė. Dažniausiai pagyvenę žmonės apsiriboja pačiais būtiniausiais ir pigiausiais maisto produktais. Svarbu ne kokybė, o kad būtų nepasibaigęs galiojimo terminas ir tiktų vartoti.
Pradėjo nuo duonos, prekiauja ir trąšomis
Beveik trisdešimties kilometrų atstumu nuo Alytaus nuosavą parduotuvę turinti ponia Rima (vardas pašnekovės prašymu pakeistas) tvirtina prekių asortimentą didinusi pagal pirkėjų pageidavimus.
1995 metais parduotuvę atidariusi moteris prekybos verslą pradėjo nuo duonos, sviesto, sūrio, aliejaus, ledų ir alkoholio. Kuria linkme plėsti prekių asortimentą, sufleravo patys pirkėjai.
„Vienas paprašė trąšų, kitas – sėklų, trečias – lėkščių”, – prisimena verslininkė. Taip parduotuvėje atsirado įvairiausių maisto produktų, sėklų, žemės daigams, trąšų, kombinuotųjų pašarų kiaulėms bei vištoms, įvairių ūkyje ir buityje naudojamų prekių.
Žuvis tapo prabanga
Ryliškių kaimo (Alytaus rajonas) parduotuvėje taip pat galima nusipirkti reikalingiausių maisto ir ūkio prekių, tačiau pasirinkimas gerokai mažesnis.
„Nėra tikslo vežtis daugiau ir įvairesnių prekių, nes pirkėjai beveik vien pensininkai. Žmonės, gaudami po kelis šimtus litų pensijos, gali sau leisti nusipirkti tik būtiniausių ir pigiausių maisto produktų. Paklausiausios prekės: duona, aliejus, cukrus, kruopos, dešra. Žuvis jau seniai tapo prabanga, šaldytos atsivežame tik prieš šventes. Žmonės čia gyvena vargingai, kai kurie net tabaką patys auginasi”, – pasakojo pardavėja Danutė Laukaitienė.
Tačiau jeigu pirkėjai pageidauja, prekybininkai mielai atveža prekių, kurių užsisako vienas ar keli žmonės. Svarbiausia, kad norėtų pirkti.
Skolon daugiavaikiams – iki 600 litų
D.Laukaitienė ir Leipalingio miestelio (Lazdijų rajonas) parduotuvės pardavėja Aima Vailionienė vienbalsiai tvirtino, kad jau praėjo tie laikai, kai pirkėjams būdavo duodama į skolą.
Ponia Rima dar duoda skolina, tačiau tik daugiavaikėms šeimoms.
„Gerai pažįstu tuos žmones, jie nėra girtuokliai, tačiau gausias šeimynas išlaikyti sunku. Net ir skolon pirkdami pačius būtiniausius produktus, jie niekada nepamiršta vaikams saldainių. Kartais tokios skolos užauga iki 600 litų, bet jie visada gavę pajamų jas grąžina”, – pasakojo verslininkė.
Dažniausiai kaimo pardavėjos gerai pažįsta savo pirkėjus, žino jiems vos įžengus į parduotuvę, kuris pirks baltą duoną, o kuris mėgsta juodą, kuriam nemėgink paduoti vakarykščio vežimo kepaliuko, o kuris nori būtent tokio. Žino jos ir kada pas pirkėjus svečių žada užsukti, kuo šeimininkės juos pavaišins.
Degtinė: ir prakeiksmas, ir pajamos
Kitaip būna su taurelės mėgėjų skolomis. Per keliolika darbo metų moteris, patikėjusi pažadais sumokėti vėliau, prarado daugiau kaip 3000 litų. Vieni pirkėjai mirė ar nusižudė, kiti kažkur pradingo vengdami atsiskaityti. Kai vienam vyrui ji išdrįso priminti apie beveik 100 litų skolos grąžinimą šis ne tik nesusigėdo, bet dar gąsdinti pradėjo.
„Įžūliai pareiškęs, kad aš neturiu liudininkų, pradėjo grasinti pranešiąs mokesčių inspekcijai, esą aš neturėjusi teisės duoti skolon”, – nemalonias darbo akimirkas prisiminė moteris.
Alkoholiu linkę piktnaudžiauti vyrai ir pardavėjų galvos skausmas, ir parduotuvės pajamų šaltinis, nors labai nemalonu su jais bendrauti, tačiau aptarnauti būtina, nes be prekybos alkoholiu ir taip sunkiai besiverčiančios parduotuvės pakliūtų į dar keblesnę padėtį, o gal ir visai tektų uždaryti.
„Kiekvieną rytą 8 valandą atėjusi į darbą prie durų randu nekantriai mindžikuojančius aštuonis, o kartais ir penkiolika vyrų. Jie skuba kuo greičiau nusipirkti paties pigiausio spirituoto vyno ir susėdę čia pat parduotuvėje prie anksčiau veikusio baro staliukų jį išgeria. Tada vyriškai pasikalbėję iki pavakarės išsiskirsto kas numigti, kas kokį nors darbelį nudirbti. Pavakare vėl susirenka ta pati kompanija, ir vėl tas pats ritualas. Apylinkėse plačiai nuskambėjo atvejis, kai pensininkas šiek tiek daugiau nei per parą pragėrė visą 700 litų pensiją. Žiauru, tačiau tokių žmonių nuo potraukio alkoholiui pardavėjos nepajėgios sulaikyti”, – apgailestavo verslininkė.
Paslapčių saugotojos ir bičiulės
Kaimuose dirbančios pardavėjos tvirtina, kad šiandien mandagiai ir paslaugiai aptarnauti klientą per maža. Žmonės ilgisi nuoširdaus bendravimo, jiems reikia pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti ar pasidžiaugti anūkų ir vaikų gyvenimais, kartu pažiūrėti atsineštas nuotraukas.
„Tampi savotiška kempine, sugeriančia ir nuoskaudas, ir džiaugsmus. Tačiau jeigu nori, kad pirkėjai rinktųsi į tavo parduotuvę, privalai suprasti žmonių psichologiją. Turi žinoti, kada reikia patylėti, kada pritarti, kada griežtesnį žodį pasakyti ir jokiu būdu nepažeisti auksinės taisyklės – niekam neatskleisti patikėtų paslapčių”, – pripažįsta bene vieną iš svarbiausių sėkmingo prekybos verslo sąlygų ponia Rima. Ji priduria, kad per keliolika darbo parduotuvėje metų įsitikino, kad vyrai yra gerokai plepesni už moteris ir labiau linkę į apkalbas.