Mažiausiai 3 valstybių ir 16 mln. žmonių stabilumas Pietų Kaukaze priklauso tik nuo Rusijos sprendimo, ar naujojo prezidento populiarumui padėtų žmonių aukos Kaukaze.
Jau tampa tradicija masiniai protestai po rinkimų buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Šįkart po vasario 19 dienos prezidento rinkimų dešimtys tūkstančių protestuotojų į gatves patraukė Armėnijoje. Rezultatas tragiškas – 8 žmonės žuvo per susirėmimus su policija, Jerevane įvesta nepaprastoji padėtis, o rinkimų rezultatai išlieka.
Tiek Armėnijos Konstitucinis teismas, tiek Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija pareiškė, kad nors ir būta pažeidimų, jie neturėjo esminės įtakos rezultatams – dabartinis ministras pirmininkas Seržas Sarkisianas užtikrintai laimėjo rinkimus, surinkęs beveik dvigubai daugiau balsų nei opozicijos kandidatas.
Artėjančių Lietuvos Seimo rinkimų fone kiek nejauku darosi matant ne itin gražią tradiciją – po kiekvienų pralaimėtų rinkimų naujosiose Europos valstybėse opozicija kviečia šalininkus į gatves masiniams protestams, visiškai neatsižvelgdama į tai, ar rinkimai buvo sąžiningi, ar ne. Beribis įtikėjimas savo populiarumu ir savų lūkesčių sutapatinimas su tautos valia – itin pavojingas reiškinys, neprisidedantis nei prie demokratinių tradicijų stiprinimo, nei prie šalies saugumo didinimo.
Šūviai Kalnų Karabache
Armėnijos situaciją dar labiau komplikuoja, kad per vidinę sumaištį Kalnų Karabache įvyko susirėmimas su Azerbaidžanu. Nors formaliai regionas priklauso Azerbaidžanui, realiai nuo 1994 metų jį kontroliuoja Armėnija.
Per paskutinį susirėmimą aukų buvo abiejose pusėse, ir tai tikrai nepadės sureguliuoti konflikto. Juo labiau kad per rinkimų kampaniją Armėnijoje netilo kalbos dėl Kalnų Karabacho ir Kosovo analogijų – esą po Kosovo pripažinimo neturėtų būti jokių kliūčių skelbti ir Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Reaguodamas į tokias kalbas Azerbaidžanas žvangina ginklais – Baku pareiškė, kad aktyviai rengiasi išlaisvinti okupuotas teritorijas.
Tokia įvykių raida galėtų būti pragaištinga. Europos istorijoje buvo dešimtys kartų, kai šalys savo vidaus problemas mėgino spręsti mobilizuodamos gyventojus prieš bendrą išorinį priešą, todėl karo atsinaujinimo tikimybės atmesti nereikėtų. Konflikto atsinaujinimas reikštų naujas žmonių aukas, įtampos regione padidėjimą ir puikią galimybę tarptautinėje arenoje pasirodyti naujajam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui.
„Silpnoji grandis”
Mąstant apie galimą konflikto dėl Kalnų Karabacho atsinaujinimą, reikia prisiminti, kad iš visų buvusių Sovietų Sąjungos šalių Armėnija kaip valstybė, o ne jos valdantysis režimas, yra labiausiai priklausoma nuo Rusijos.
Nors galima teigti, kad 1988-1994 metų konfliktą dėl Kalnų Karabacho Armėnija laimėjo, tačiau po šios pergalės ji tapo itin priklausoma nuo Kremliaus malonės. Armėnija už Azerbaidžaną yra gerokai mažesnė plotu, gyventojų skaičiumi ir gamtinių išteklių turtais. Kita kaimynė – Turkija, yra pati karščiausia Azerbaidžano sąjungininkė, o šalia esantis Iranas taip pat nepuoselėja jokių simpatijų krikščioniškai Armėnijai.
Esant tokiai situacijai, Rusijos saugumo garantijos Armėnijai itin svarbios. O Rusijai tai – dar vienas būdas išlaikyti savo karius Pietų Kaukaze ir turėti įtakos regiono valstybių raidai. Būtent neišspręstas Kalnų Karabacho klausimas ir priklausomybė nuo Rusijos lemia, kad Armėnija yra mažiausiai pažengusi integracijos į Europos Sąjungą ir NATO keliu.
16 mln. Rusijos įkaitų
Kaip ir buvo prognozuota, po Kosovo nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo to paties ėmė reikalauti ir kitos separatistinės teritorijos. Į Jungtines Tautas kreipėsi Pietų Osetijos ir Abchazijos regionai. Nekyla jokių abejonių, kad jie nesulauks nei Europos Sąjungos, nei JAV pripažinimo, vis dėlto tokie žingsniai (ir Kremliaus parama) tik didina įtampą Pietų Kaukaze. Jei tuo pačiu keliu nuspręstų eiti Armėnija ir Kalnų Karabachas, regionas gali vėl virsti kruvinų mūšių lauku.
Realiai nė viena šalis negalėtų pasiekti savo tikslų, tačiau tokie konfliktai Pietų Kaukazą nutolintų nuo ES ir NATO, vėl padarytų milžiniškos žalos valstybių ekonomikos vystymuisi ir gerokai sutrikdytų gamtinių išteklių iš Kaspijos jūros tiekimą Europos valstybėms.
Vis dėlto toks scenarijus vargiai įmanomas be Rusijos sutikimo. Osetinai, abchazai ir armėnai be Kremliaus palaikymo patys nedrįstų atnaujinti karo veiksmų. Svarbu atminti ir tai, kad iki Dmitrijaus Medvedevo abu Rusijos prezidentai – Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas – mėgino nukreipti dėmesį nuo šalies ekonomikos problemų, kurstydami karinius konfliktus Čečėnijoje. Taigi stabilumas Pietų Kaukaze – mažiausiai 3 valstybių ir 16 mln. žmonių – šiuo metu priklauso nuo V.Putino ir D.Medvedevo sprendimo, ar naujojo Rusijos prezidento populiarumą padidintų žmonių aukos Kaukaze.