Genetinės paslaptys masina pareigūnus

Jau kurį laiką svarstoma galimybė kaupti nors dalies Lietuvos gyventojų genetinius duomenis – vadinamuosius DNR kodus. Pareigūnams ši vertinga informacija padėtų atskleisti daugelį nusikaltimų. Tačiau manoma, kad patikėti tokių duomenų kontrolę policijai nederėtų.

Genetinių duomenų bazės sukurtos daugelyje pasaulio šalių. Pirmaujančia šioje srityje laikoma Didžioji Britanija. Apie 60 mln. gyventojų turinčioje valstybėje saugoma apie 4 mln. žmonių DNR kodai. Praktika imti mėginius DNR kodui nustatyti taikoma ir kitose Europos šalyse. Jų teisėsaugos institucijos net keičiasi įtariamųjų genetiniais duomenimis.

Tačiau visur laikomasi griežtos taisyklės – minėti mėginiai gali būti imami tik iš įtariamųjų baudžiamaisiais nusikaltimais arba asmeniui savo noru sutikus. Pastaruoju atveju dažniausiai siekiama patvirtinti arba paneigti tėvystės faktą. DNR kodas neretai būtinas nustatant žuvusio asmens tapatybę.

Lietuvos pareigūnai taip pat įsitikinę, kad gyventojams būtų tik geriau, jei jie savo noru sutiktų duoti mėginius DNR kodui nustatyti. Tačiau tam reikia specialios programos, įstatymo ir nemenko finansavimo. Šios dienos skaičiavimais, vienas tyrimas kainuoja apie 100 litų.

Pašalinių neįsileidžia

Mūsų šalies policija sukaupusi apie 20 tūkst. DNR kodų. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre LŽ sužinojo, kad genetiniai tyrimai atliekami tik tam tikrais atvejais – padarius nusikaltimą, arba kai asmuo į policijos akiratį patenka kaip įtariamasis. Trūksta ir laiko, ir lėšų. „Darbo turime mažiausiai dvylikai mėnesių”, – pasakojo centro viršininko pavaduotojas Giedrius Birmontas, rodydamas daiktinių įrodymų ir mėginių prikrautas saugyklas. Atlikus visus šiuos tyrimus, pasak G.Birmonto, bus atskleistas ne vienas nusikaltimas.

Gavę prokuroro prašymą dėl DNR nustatymo ekspertai visada stengiasi tirti tik tai, ką G.Birmontas juokaudamas vadina „drambliu”.

„Jei prašoma nustatyti, ar yra kito asmens pėdsakų ant švarko, mums reikėtų jį sukarpyti į vieno kvadratinio centimetro pločio skiauteles ir kiekvieną jų atskirai ištirti. Tad geriau tirti, tarkime, užtiškusio kraujo dėmę”, – vaizdžiai aiškino jis.

G.Birmontas pro durų stiklą parodė, kaip dirba ekspertai, tačiau į laboratorijas neįleido. Net menkiausias prisilietimas ar nusičiaudėjimas gali užteršti mėginius. Ekspertai dirba vilkėdami specialius chalatus, mūvėdami pirštines ir užsidėję kaukes. Laboratorijų patalpos nuolat kruopščiai valomos.

Visiems netaikytų

Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Tubis LŽ tikino, kad pasaulyje nėra šalies, kurioje būtų saugomi visų gyventojų DNR kodai. Tačiau, jo manymu, mėginius derėtų imti iš visų, kurie įtariami padarę nusikaltimus.

„Prancūzai juos ima iš visų įtariamųjų ir tų, kurie daugiau kaip metams nuteisti laisvės atėmimu. Jei Lietuvoje būtų priimtas atitinkamas įstatymas, negalėtume mėginių imti tik iš tų asmenų, kurie padarė baudžiamuosius nusižengimus. Tačiau įtariamųjų nusikaltimais genetinius duomenis derėtų kaupti, o smurtiniais – tiesiog būtina”, – sakė jis.

Galimybę rinkti visų gyventojų DNR kodus K.Tubis atmeta, tačiau mano, kad kai kurių rizikingų profesijų atstovai neturėtų atsisakyti genetinių tyrimų. Tai – į tarptautines misijas išvykstantys kariškiai, orlaivių pilotai, jūreiviai, tolimųjų reisų vairuotojai. Mat jiems kyla kur kas didesnis pavojus tapti nelaimingo atsitikimo ar katastrofos aukomis. Kartais išvengti nelaimių nepavyksta, o aukų kūnai lieka neatpažinti.

„Šeimai didelė nelaimė nežinoti artimo žmogaus likimo, neturėti net jo kapo. Pagal DNR kodą nustatyti žuvusiojo tapatybę būtų labai paprasta”, – sakė K.Tubis.

Tiktų ir prevencijai

Policijos pareigūnai tikina, kad DNR duomenų bazė padėtų ne tik ištirti jau padarytus nusikaltimus, bet ir užkirsti kelią naujiems. G.Birmontas prisiminė atvejį, kai prieš keletą metų Dzūkijoje buvo nužudytos septynios vienišos pagyvenusios moterys. Nusikaltėlis įsibraudavo į nuošalias jų sodybas. Vėliau paaiškėjo, kad serijinis žudikas buvo dar nė 18 metų neturėjęs čigonas. Į policijos akiratį dėl lengvesnių nusikaltimų jis pateko dar paauglystėje. Iškart po pirmos žmogžudystės pareigūnai atliko DNR tyrimą radę nusikaltimo vietoje paliktų nuorūkų. Tačiau policijos DNR bazėje nusikaltėlio duomenų nebuvo. „Jei būtume žinoję jo genetinį kodą, būtų išsaugotos šešios gyvybės”, – LŽ pabrėžė G.Birmontas.

Pasinaudojus DNR kodu buvo nustatyta Berlyne rasto nužudyto lietuvio tapatybė. Jo kūnas rastas upėje be galūnių ir galvos. Identifikuoti nelaimėlio įprastais būdais nepavyko. Tapatybę tiksliai nustatyti pavyko tik tada, kai artimi giminaičiai sutiko duoti mėginius DNR kodui nustatyti. Mėginiai tokiu atveju imami iš tėvų arba vaikų. Pasak G.Birmonto, net brolių ar seserų genetiniai duomenys gali lemti gana didelę paklaidą.

Tiriant Valdo ir Gedemino Kiesų bei jų vairuotojo nužudymą ekspertams teko pavargti. Praėjus beveik metams po nusikaltimo aukų kūnai buvo rasti be galvų. Identifikuoti neturint DNR tyrimo buvo neįmanoma. Pasak G.Birmonto, Lietuvos pareigūnai net kreipėsi į britų ekspertus ir paprašė jų nustatyti nužudytųjų DNR kodus. Mat kūnui irstant tai padaryti tampa vis sunkiau. Tačiau gavę atsakymą, kad ekspertizė kainuos 40 tūkst. svarų sterlingų, lietuviai suprato, kad teks suktis patiems.

Vairuotojo Alfonso Galmino tapatybę pavyko nustatyti pasinaudojus iš jo tėvų paimtais mėginiais. Valdo Kiesaus – pagal jo motinos DNR kodą. Gedemino Kiesaus tėvai jau buvo mirę, o daugiau vaikų jis neturėjo. Vis dėlto ekspertams pavyko atlikti tyrimą, tačiau kaip, jie neatskleidžia. Anot G.Birmonto, potencialiems nusikaltėliams ekspertų gudrybių geriau nežinoti.

Neprieinami bet kam

Pastaruoju metu asmenų identifikacija įgyja vis platesnį mastą. Pavyzdžiui, naujo pavyzdžio Lietuvos piliečių „vyšniniuose” pasuose naudojami biometriniai duomenys.

Galbūt genetinė informacija taip pat būtų plačiai naudojama? G.Birmonto teigimu, policijos saugomi DNR kodai neprieinami bet kam, jie pasiekiami net ne visiems pareigūnas. „DNR duomenų bazė gerai apsaugota. Į ją galima patekti tik naudojantis kompiuteriais, turinčiais atitinkamus slaptažodžius. Sudarytas vartotojų sąrašas. Reikia įvesti asmens kodą, tada kompiuteriu suteikiama informacija, ar tokio asmens DNR kodas įregistruotas. Jei taip, nurodoma jo pavardė ir vardas. Tai viskas. Kitos informacijos pareigūnai negauna”, – aiškino G.Birmontas.

Be to, pareigūnai esą naudoja ne visą asmens kodą, o tik paskutinius aštuonis jo skaitmenis. K.Tubio teigimu, tokia informacija, net patekusi į pašalines rankas, jokios naudos jos turėtojui neduoda. Tačiau Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius profesorius Vaidutis Kučinskas įsitikinęs, kad genetinių duomenų bazė neturi būti kontroliuojama policijos.

Savanoriška registracija

Pasak V.Kučinsko, daugelyje šalių genetinius duomenis kaupia ne policijos struktūros. „Šių duomenų bazes tvarko nepriklausomos organizacijos. Žinoma, pareigūnai gali kreiptis ir gauti reikiamų duomenų, tačiau jų kontrolė negali būti patikėta policijai. Tie dalykai neturi būti susiję”, – pabrėžė profesorius.

Genetikos centre imami kraujo mėginiai iš visų nėščių moterų, kurios čia kreipiasi, vėliau – iš jų naujagimių. Pagal šiuos mėginius bet kada būtu galima nustatyti DNR kodą, tačiau niekas to nedaro.

Pasak profesoriaus, jei žmonės sutiktų išsitirti savo noru, jokių kliūčių nebūtų. Tik tam reikia specialaus įstatymo, programos ir lėšų. Dabar net panorus nustatyti tėvystės faktą tenka mokėti pačiam.

Visi LŽ pašnekovai sutiko, kad savanoriška genetinės informacijos registracija nesmerktina. Jei specialus įstatymas būtų priimtas, tikėtina, kad nemažai gyventojų suskubtų pasinaudoti tokia galimybe. Dabar daugelio supratimas apie DNR tyrimus labai miglotas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.