Žiniasklaida skatina nusižudyti?

1988 metais Vokietijos mokslininkai tyrinėjo serialo, kuriame buvo rodoma devyniolikmečio savižudybė, poveikį kai kurių žmonių psichikai. Pastebėta, kad per 70 dienų nuo šio epizodo parodymo nusižudė 62 vyrai nuo 15 iki 29 metų. Taip savižudžių skaičius padidėjo 86 procentais.

Atrodo, istorija kartojasi. Per pastaruosius trylika mėnesių Didžiosios Britanijos Pietų Velso Bridžendo mieste nusižudė 17 jaunuolių nuo 15 iki 27 metų. Spėjama, kad jie atsisveikino su gyvybe, kai susipažino su kai kuriais žiniasklaidoje išplatintais vaizdais ir pranešimais. Bent jau taip mano „neaiškiomis aplinkybėmis” žuvusių jaunuolių tėvai ir kai kurie mokslininkai. Bene daugiausia priekaištų žiniasklaida sulaukė po šių metų vasario 19-osios – tąkart netoli Bridžendo pasikorė 16-metė Jenna Parry.

Oksfordo universiteto Psichiatrijos departamento specialistai neabejoja, kad visos savižudybės įvyko, kai aukos per televiziją pamatė šiurpą keliančių kadrų, perskaitė ne itin korektiškų pranešimų ar vadinamąjį vadovėlį savižudžiams. Oksfordo savižudybių tyrimų centro koordinatorė Sue Simkin teigia, jog yra labai aiškių įrodymų, kad savižudžių būrį didina žiniasklaidos pranešimai, kuriuose išsamiai aprašomi nusižudymo būdai, užuojautose ir nekrologuose idealizuojami velioniai. Kaip atskleidžia tyrimai, savižudžių padaugėja, kai žmonėms rodomas aukos portretas arba vieta, kurioje įvyko ši „sensacinga nelaimė”. Atsiranda norinčiųjų tai pakartoti.

Oksfordo savižudybių tyrimų centras apibendrino 90 tarptautinių tyrimų, per kuriuos mėginta įvertinti žiniasklaidos priemonių įtaką savižudybėms, duomenis. 30 tyrimų nagrinėjo galimą dienraščių įtaką, 21 nustatė, kad savižudybių padaugėdavo, kai spaudoje pasirodydavo pranešimų šia tema. 10 tyrimų atskleidė tiesioginį ryšį tarp pranešimų apie savižudžius ir savižudybių, įvykusių po šių pranešimų.

Specialistų manymu, paprastai bando žudytis tie, kuriems nusižudęs asmuo yra artimas, pavyzdžiui, dėl panašaus amžiaus, lyties ar tautybės. Savižudžius vilioja ir „15 minučių šlovės” naujienų puslapiuose ar internete.

Nustatyta, jog žmones labiausiai skatina žudytis žiniasklaidoje platinami vaizdai, kai išsamiai aiškinama savižudybės eiga. Ekspertai ypač nerimauja dėl to, kad spauda pernelyg daug dėmesio skiria nusižudžiusioms įžymybėms. Jų nuomone, žiniasklaida turėtų daugiau kalbėti apie tuos, kurie sugeba konstruktyviai valdyti emocinį sielvartą, o ne savižudžius. Tai įžiebtų viltį ir norą gyventi, atskleistų, kad žmonės, nors ir pagalvojantys apie savižudybę, niekada nepasiduoda jausmams ir sugeba rasti išeitį.

Tuo metu pranešimai, kuriuose savižudybė pateikiama kaip natūralus ir savaime suprantamas atsakas į problemas, tokias kaip nesugebėjimas pasiekti svarbių tikslų, sudėtingi santykiai su artimaisiais ar finansinė krizė, stumia žmogų į savižudybę. Tokį pat efektą turi ir savižudybės prilyginimas tragiškam ar herojiškam veiksmui, kurį įvykdo tas, kuriam gyvenime galbūt nieko netrūko. Todėl žiniasklaida neturėtų vaizduoti savižudybės taip, kad asmuo, sugalvojęs atimti sau gyvybę, manytų, jog šitaip jis kažkam atkeršys, ras ramybę ar net pelnys simpatijų. Didžiosios Britanijos nusiskundimų spauda komisija jau paragino žmones pranešti apie visus straipsnius, kuriuose, jų manymu, pernelyg išsamiai pasakojama apie savižudžius.