Vilniui būtinas reprezentacinis stadionas. Mat artėjant Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui svarbiausia neapsijuokti prieš svečius ir parodyti, jog turime kur surengti neregėto masto Dainų šventę. O mūsų „auksiniai” lengvaatlečiai kaip amžini tremtiniai jau penktai olimpiadai rengiasi užsienyje.
Viskas prasidėjo 1992-aisiais Barselonoje, kai disko metikas Romas Ubartas iškovojo pirmąjį olimpinį auksą nepriklausomai Lietuvai. Prabėgo beveik 16 metų. Per tą laiką Virgilijus Alekna pridėjo dar du aukso medalius – 2000 metais Sidnėjuje ir 2004-aisiais Atėnuose. Ir Austra Skujytė sidabrą (irgi Atėnuose).
Šią vasarą olimpiada vyks Pekine. Ir vėl iš lengvaatlečių tikimasi medalių. Tikriausiai dėl to šalies bei sostinės vadovai ir vilkina naujojo stadiono statybą. Juk ne be reikalo sakoma, kad alkanas daugiau pasiekia už sotų.
Sprendžia be sportininkų
Šio mėnesio pradžioje sostinės Šeškinės mikrorajone pradėtas statyti nacionalinis stadionas. Praėjusią savaitę premjeras Gediminas Kirkilas sustabdė statybas, kol sutartyje su projekto rangove nebus aiškiai pasakyta, kiek iš tikrųjų kainuos objektas ir kada jis bus pastatytas.
Pasak Vilniaus miesto vadovų, stadionas kainuos 370 mln. litų.
Pirmasis statybų etapas turėtų būti baigtas iki 2009-ųjų birželio 25 dienos – bus įrengtos stadiono tribūnos, veja, privažiavimai. Viskas, ko reikia, kad stadionas funkcionuotų. Ir tik po kelerių metų, pasak mero, atsiras stogas, arka ir visa kita.
Liūdniausia, kad rengiant projektą nebuvo pasitelktas nė vienas sportininkas profesionalas.
Dėl ko būgštauja labiausiai stadiono nusipelnę žmonės, LŽ kalbėjosi su Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) plėtros ir rinkodaros direktoriumi Virginijumi DAUKŠIU.
Ciūricho pavyzdys
– Žinau, kad dalyvavote rengiant nacionalinio stadiono projekto darbus. Kokių sporto šakų atstovai dar buvo kviesti?
– Tik mūsų ir Futbolo federacijos.
– Kuo konkrečiai prisidėjo LLAF?
– Iš Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) gavome knygą, kurioje yra nurodyti visi reikalavimai, būtini stadionui. Tą knygą atidavėme projektuotojams norėdami, kad naujasis stadionas atitiktų tarptautinius standartus. Savo pageidavimus pateikė ir futbolininkai. Praėjusią vasarą daug kartų buvome susitikę. Rengiant projektą buvo atsižvelgta į mūsų ir futbolininkų reikalavimus.
– Ar Vilniuje statomas stadionas turi analogų Europoje?
– Ciūricho stadionas panašus pagal dydį. Jo tribūnose yra 30 tūkst. vietų. Su Ciūricho stadiono savininkais susitarėme, ir jie priėmė 18 žmonių delegaciją iš Vilniaus. Ji pamatė tuo metu dar statomą universalų stadioną (rudenį jis jau buvo pastatytas), aiškinosi įvairias projektavimo ir statybos subtilybes. Mat Ciūriche kasmet vyksta prestižinės lengvosios atletikos „Aukso lygos” serijos varžybos. Be to, Vokietija yra futbolo šalis. Taigi sportininkai ten gerbiami.
– Ar Vilniaus stadionas turės pranašumų?
– Čia turėtų būti ne aštuoni, o devyni bėgimo takeliai. Tai pranašumas, kai pretenduoji rengti aukščiausio lygio Europos taurės komandines varžybas. Mat šioje lygoje dalyvauja aštuonios komandos. Tačiau jei yra papildomas takelis, varžybose be konkurencijos gali dalyvauti ir devinta komanda – šeimininkė.
– Daug buvo nesutarimų rengiant projektą?
– Po ilgų derinimų po visais projektais pasirašėme ir mes, ir Futbolo federacijos atstovai. Jei viskas būtų įvykdyta, stadionas tikrai atitiktų visus tarptautinius lengvosios atletikos ir futbolo stadiono reikalavimus.
Futbolininkų žaidimai
– Ko baiminatės?
– Keista, kad duodami interviu LFF atstovai dabar jau teigia, jog naujasis stadionas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Keisčiausia, kad į viską, ko futbolo atstovai prašė anksčiau, buvo atsižvelgta, o dabar jie kitaip prakalbo.
Jaudina ir tai, kad pastaruoju metu vyksta posėdžiai, kuriuose mums atstovauja Sporto departamento žmonės. Jie negali žinoti ir paaiškinti visų subtilybių. Manau, pagrindinių sporto šakų atstovai privalėtų dalyvauti tokiuose posėdžiuose nors stebėtojų teisėmis, nes kai stadionas bus pastatytas, klaidų nebeištaisysi.
Vyriausybė stadiono statybas sustabdė, kol visko neišsiaiškins. Gal ir gerai. Bet bijau, kad neprasidėtų trigubas politinis žaidimas, dėl kurio ir vėl labiausiai gali nukentėti sportas.
Pirmasis pavojus jau iškilo – norima atsisakyti arkos, kuri turėtų iškilti virš stadiono. Tačiau ji būtina – ant arkos kabinamas visas apšvietimas. Nuo jos galima nuleisti stogą. Tai irgi buvo numatyta projekte. Aukščiausioje arkos vietoje (30 metrų) tvirtinama švieslentė. Ją labai patogu matyti žiūrovui. O pagrindinis dalykas – pretenduodami į aukščiausio lygio varžybas būtume pranašesni už kitus, nes ant arkos gali įsikurti operatoriai su kameromis, gali būti ir primontuotos kameros. Taigi pastatę stadioną su apšilimo aikštėmis, drąsiai galėtume pretenduoti į teisę rengti Europos lengvosios atletikos suaugusiųjų čempionatą. Juolab kad nuo 2012 metų Senojo žemyno čempionatai vyks nebe kas ketverius, o kas dvejus metus.
Kaip susigrąžinti lėšas
– Kiek mažiausiai žiūrovų turi tilpti stadione, kad galėtumėte rengti suaugusiųjų Europos čempionatą?
– 30 tūkstančių. Štai dėl ko ir buvo projektuojamas stadionas 25 tūkst. žiūrovų ir dar 5 tūkstančiams. Tai atitinka ir futbolo, ir lengvosios atletikos elitinių stadionų reikalavimus.
Pavyzdžiui, 2006 metais šešias dienas Geteborgo stadione vykusį suaugusiųjų Europos čempionatą per televiziją stebėjo 890 mln. žiūrovų – beveik milijardas. Didesnės reklamos Lietuvai negalima nė įsivaizduoti. Apie pajamas jau nešneku – per vieną tokį renginį su kaupu atsipirktų naujojo stadiono statyba.
– Jau 10 metų V.Alekna atstovauja Lietuvai aukščiausiu lygiu, matė daugybę pasaulio stadionų, tad tikrai turėtų ką pasiūlyti naujojo stadiono projektuotojams.
– Jis nė sykio nebuvo kviestas į mūsų pasitarimus. Manau, kad ir įamžinant stadiono statybos pradžią simbolizuojančią kapsulę pirmiausia turėjo dalyvauti labiausiai Lietuvai nusipelnę sporto žmonės.
Stadionas be priedų
– Ar jau aišku, kas bus stadiono operatorius?
– Dažnai Europos sostinėse tokių objektų operatoriai būna miesto savivaldybė arba vyriausybė. Taigi labai svarbu, kad sutartyje su pasirinktu operatoriumi būtų apgintas sporto visuomenės interesas. Kad viskas būtų derinama su pagrindinėmis sporto federacijomis.
– Įdomu, kad apie šalia stadiono numatytas statyti lengvosios atletikos ir futbolo aikštes kol kas apskritai nekalbama…
– Labai norėtųsi, kad statybos nebūtų išskaidytos į etapus. Mat pastatę stadioną, bet šalia neturėdami apšilti skirtų aikščių, negalėsime rengti tarptautinių varžybų.
Jau šiemet Europos lengvosios atletikos federacija mums atsiuntė raštą siūlydama pretenduoti rengti 2012 arba 2014 metų Europos suaugusiųjų čempionatą. Bet yra viena sąlyga – pretenduoti gali tik tie, kurių sporto bazė jau pastatyta.
Kai mūsų stadionas bus pastatytas, tik po kelerių metų ketinama šalia įrengti po dvi treniruočių aikštes lengvaatlečiams ir futbolininkams bei pastatyti lengvosios atletikos maniežą. Beje, Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno maniežo, kuriame būtų galima rengti tarptautines varžybas.
Tad jokių aukšto lygio lengvosios atletikos varžybų naujajame stadione negalėsime rengti, kol šalia nebus apšilimo aikščių.
Funkcionierių požiūris
– Vilniaus savivaldybės požiūris į senuką „Žalgirio” stadioną irgi daug pasako.
– Jis griūva. Nereikia pamiršti, kad „Žalgirio” stadionas anksčiau buvo pagrindinė lengvosios atletikos bazė. Puikiai žinome, kad privatus investuotojas Vladimiras Romanovas nesiruošia ten įrengti naujų bėgimo takelių. Ten nebegali žaisti ir futbolo komandos, nes stadionas apgailėtinas. Kad ir kieno rankose būtų šis miesto centre esantis objektas, Savivaldybė privalo reguliuoti jo priežiūrą. Deja…
– Sostinės Savivaldybė nuo 2003-iųjų iki šiol „stato” V.Aleknai prižadėtą metimų bazę…
– Manau, kai Virgis baigs sportuoti, jam pažadėtos bazės vis dar lauksime. Palyginti nedidelių pinigų reikia, kad šalia naujojo stadiono būtų įrengta metikų aikštė. Argi geriausi šalies lengvaatlečiai iki šiol nenusipelnė gyventi geriau?
man atrodo kad marijampoleje bs gereuses maniezas 😛