Myli-nemyli? Tokia dilema Livijos Gradauskienės nekamuoja, kai kalba pasisuka apie brangiausius žmones: vyrą Marijų ir vaikus – pusės metų Andrių ir pirmokę Liepą.
Bet paklausta, kurį žinomą vyrą ji išrinktų Meilės dienos simboliu, Livija pareiškė: Leonardą Pobedonoscevą!
– Kaip paminėsite įsimylėjusiųjų dieną?
– Manau, kad ta šventė skirta šiek tiek jaunesniems žmonėms už mus. Tiems, kurie dar tik pradeda savo gyvenimą. Jiems ji – natūrali. O subrendusiam žmogui Meilės dieną reikia prisijaukinti. Gal iš pradžių tiesiog padaryti savo mylimam žmogui gerą darbą, kad širdį užplūstų šiluma?
– Jei neištarėte, kad Meilės dieną sugalvojo prekybininkai, nesate skeptikė, ar ne?
– Jeigu visai atvirai, tai aš labai už tą šventę. Jei yra proga paįvairinti kasdienybę, tai reikia tą ir padaryti. Galima pačiam susigalvoti kažką įdomaus, bet mes vis norime, kad kas nors kitas mus linksmintų. Jei rengsimės, ieškosime fantų, vokiškų maršų, kursime šventę – ji pavyks. Mano palinkėjimas būtų paprastas: kurkime šventę patys.
– Kaip ketinate nustebinti Valentino dieną savo vyrą?
– Per tuos darbus dar nieko nesugalvojau! Aišku, tai nėra labai gerai, bet tas gyvenimo tempas… Guodžiuosi, kad ne man vienai taip. Lenkiu galvą prieš kiekvieną moterį, kuri augina vaikus. Smagu, kai vyras gali tau padėti, bet ką reiškia padėti? Aš taip pat norėčiau kažkam tik padėti! Tu daryk, o aš padėsiu!
– Marijus jus pradžiugina staigmenomis?
– Mano vyras nėra šoumenas, kuris trykštų stebinančiais pokštais, keltų per langą skryneles su deimantais… Jis – ne tokio charakterio žmogus. Bet man tokių staigmenų ir nereikia! Labai malonu, kai jie su dukra užeina į parduotuvę ir nuperka man gėlytę. Mes su Marijumi abu daug dirbame, bet jis atranda laiko tarp savo darbų, paskambina, paklausia, kaip man padėti, o kartais nė neklausęs padeda. Gal staigmenos ir dėmesio ženklai santykių pradžioje ir labai svarbūs, bet vėliau daug svarbiau nuoširdus rūpestis. Du žmonės šeimoje tampa tarsi vienu organizmu, todėl atskirų reikalų nebūna. Bent jau man tai nepriimtina.
– Ar galėtumėte gyventi viena?
– Eiti vienai per gyvenimą man būtų nepaprastai sunku. Iš vaikystės atsimenu tą jausmą. Žiūrėjau animacinį filmuką, buvo viena tokia juokinga, smagi vieta, bet kambaryje, be manęs, nieko nebuvo. Negalėjau su niekuo pasidalyti tuo džiaugsmu, todėl jis tarsi susitraukė ir sumažėjo. Man ir gyvenime taip yra. Jeigu negaliu pasidalyti džiaugsmu, viskas netenka prasmės. Esu šimtu procentų tikra, kad gyvenime nėra nieko svarbesnio už artimus ir mylimus žmones. Niekas nesuteikia didesnės palaimos.
– O su Asta Masalskiene, radijo laidos „Tarp mūsų, mergaičių” porininke, ryšius ar palaikote?
– Kuo puikiausius. Kažkada suskaičiavome – mūsų draugystei dešimt metų. Abi užsiėmusios, abi auginame vaikus, tai būna, kad nesimatome mėnesiais. Bet kai yra tikras ryšys su žmogumi, laikas nieko nereiškia.
– „Žvaigždžių duetuose” pasirodysite su Radži. Kaip jis jums kaip scenos partneris?
– Aišku, Radži ir profesionalusis menas yra nesietini dalykai. Bet ir nereikia jų sieti. Jis turi tai, ko daugelis galėtų tik pavydėti: ir užsidegimo, ir vidinio šarmo. Dabar visi manęs klausia, kaip tau su tuo Radži? Išplečia akis ir laukia, ką pasakysiu. Bet juk negalima žiūrėti į žmones su išankstine nuostata. Ką aš galiu pasakyti apie Radži? Tai – labai natūralus ir tikras žmogus. Jis sunkaus likimo vaikas. Manau, kad galiu jį taip vadinti. Juokaudama sakau, jeigu būčiau čigonė, būčiau galėjusi jį pagimdyti. Jos labai anksti gimdo. Čia toks humoras, bet jei jau apie Radži gimimą, tai jis, matyt, gimė po laiminga žvaigžde.
– Kuris žinomas Lietuvos vyras, jūsų manymu, panašiausias į Valentino simbolį?
– Leonardas Pobedonoscevas, – prisimindama laidos „Myli-nemyli” laikus apsisprendžia Livija. – Jis ir simpatiškas, ir šarmingas, ir žaismingas. Jis spinduliuoja vyrišką žavesį! Taip, Leo labai tiktų (svajingai šypsosi).