Į susitikimą 56-erių Olegas Gazmanovas vėlavo rekordiškai trumpai – vos 15 minučių. Rusijoje šį dainininką pažįsta ir darželinukai, ir pensininkai, vienu metu jo dainų yra klausę net 14 prezidentų.
„Na ką, pakalbėsim”, – tarstelėjo atlikėjas, prisėdęs „Reval hotel” viešbučio salėje. Prieš kelias dienas muzikantas parskrido iš Zalcburgo, ir net žarnyno infekcija nesutrukdė jam atvykti į Vladimiro Romanovo Senų Naujųjų metų pokylį Vilniuje.
Iš Kaliningrado kilęs dainų autorius ir atlikėjas Lietuvoje dažnas svečias. Apie sceną ir savo dainas jis gali šnekėti ilgai, tačiau, vos pokalbis pakrypsta apie šeimą, namus ir tūkstantinius honorarus, vis dar viena geidžiamiausių Rusijos žvaigždžių ima išsisukinėti. Galiausiai šneka vis tiek pasisuko apie meilę Lietuvai ir romantiškus jausmus Baltijos pajūryje.
– Mūsų šalyje lankotės ne pirmą kartą, vis grįžtate ir grįžtate čia koncertuoti. Kodėl taip mėgstate Lietuvą?
– Man labai patinka Lietuva! Dar pamenu tuos laikus, kai buvau Kaliningrado jūreivystės mokyklos studentas. Mes dažnai važiuodavome į Klaipėdą, Kauną. Apie Kauną kūriau dainas, puikiai pažįstu Laisvės alėją ir M.K.Čiurlionio muziejų. Praėjusį kartą nusipirkau kelias jo darbų reprodukcijas. Žaviuosi šio dailininko stiliumi. Apie Vilnių žinau mažiau, dar neradau laiko geriau pažinti šį miestą. Nežinau kodėl, bet Vilniuje – pati šauniausia publika. Ji mane labai supranta, kartu dainuoja mano dainas. Klaipėda – taip pat labai puikus miestas, po studijų ten teko dirbti – laivų statybos įmonėje. Beje, mano žmona taip pat labai norėjo atvykti drauge su manimi, bet neseniai grįžom iš atostogų Alpėse. Vaikams reikia į mokyklą. Prieš trejetą metų ji su manimi buvo Trakuose, Klaipėdoje, jai labai patiko Lietuva!
– Ar dažnai prisimenate romantišką meilę, kurią išgyvenote uostamiestyje?
– 1971-aisiais bendravau su viena puikia klaipėdiete. Ji turbūt nė neįtarė, kad aš kada nors tapsiu artistu… Beje, prieš porą metų uostamiestyje ji atėjo į mano koncertą, buvo malonu ją susitikti. Dabar nebendraujame, du kartus į tą pačią upę bristi negalima.
– 2001-aisiais mūsų grupei „Funky” padovanojote savo dainą „Mne nenravitsa dožd”. Ar dažnai kiti atlikėjai traukia jūsų dainas?
– Daugiau nei 30 garsių Rusijos atlikėjų dainuoja mano kurtas dainas. Pavyzdžiui, Filipas Kirkorovas dainuoja dainą „Jedinstvenaja”, Kristina Orbakaitė – „Sonnaja noč”. Norisi, kad mano dainos turėtų ilgesnį gyvenimą. Jos tarsi mano vaikai, kurie išauga ir tęsia gyvenimą savarankiškai.
– Kiekviena garsenybė, vykdama į gastroles, pateikia reikalavimų sąrašą. Ko pageidaujate jūs?
– Alaus, konjako, gražių moterų… Juokauju. Nereikalauju nieko ypatingo. Viešbutis turi būti geriausias mieste, manau, aš tai užsidirbau. Mane turi pasitikti normalus automobilis su kondicionieriais. Be to, visada prašau, kad sutiktų be gėlių. Aš gi vyras, kam man tos gėlės – jaučiu alergiją! Be to, pageidauju, kad viešbutyje būtų internetas – per „Skype” programą auklėju savo vaikus (juokiasi). Vasarą būtinai paprašau dviračio – taip galima pažinti miestą, pasikrauti energijos, paspoksoti į gražias moteris. Nuostabu! Jei yra laiko, visada pažaidžiu tenisą.
– Kelių žmonių komanda jus lydi į koncertus?
– Vadybininkas, žmogus, kuris mane rengia, keturių muzikantų grupė ir administratorius.
– Kas kuria jūsų įvaizdį?
– Aš neturiu jokio įvaizdžio. Koks esu gyvenime, toks ir scenoje.
– Ar jums dažnai rašo gerbėjos iš Lietuvos?
– Taip, rašo. Malonu, kad Lietuvoje taip pat yra mano gerbėjų klubas. Norėtųsi, kad šiame amžiuje mūsų nebeskirtų sienos. Lietuvės, beje, labai gražios.
– Papasakokite, ką reiškia būti žvaigžde Rusijoje?
– Aš niekada apie tai nepagalvojau. Gyvenu už miesto, susitvarkyti namuose mano šeimai padeda aptarnaujantis šešių žmonių personalas. Iš jų – dvi auklės, jos rūpinasi jauniausia šeimos nare – ketverių Marijana. Aš sau susikūriau tokią aplinką, kokia mane supo, kai gyvenau Kaliningrade, – arti miškas, vanduo. Mėgstu su šunimis pasivaikščioti miške. Vakarėliuose nedalyvauju, nesinori švaistyti laiko. Didžiausią pasitenkinimą man dabar teikia kūryba ir šeima.
– Ar ir jums, kaip kai kam Rusijoje, negalioja Kelių eismo taisyklės? Ar milicininkai dažnai prašo jūsų autografo?
– Aš tuo nesinaudoju. Paprastai nepažeidinėju Kelių eismo taisyklių. Taip nutinka tik išskirtiniais atvejais. Pamenu, vėlavau į tiesioginį eterį, o Maskvoje – baisios spūstys. Viršijau greitį, ir prie manęs privažiavo milicijos mašina. Aš jiems pasakiau, kad vėluoju į tiesioginę laidą, tai jie įjungė švyturėlius ir palydėjo mane iki televizijos pastato. Buvo labai malonu, bet taip iš tiesų nutinka labai retai. O visai neseniai skubėjau į lėktuvą. Kai pamačiau, kad neprasibrausiu pro spūstis, palikau mašiną ir sėdau į metro. Lauke buvo šalta, visa laimė, kad striukė buvo su gobtuvu. Įdomi patirtis – metro nevažiavau kokius dvidešimt metų.
– Esate sukūręs daugybę hitų, visgi kuri daina yra jūsų vizitinė kortelė?
– Sunkus klausimas. Mano karjera tęsiasi bene trisdešimt metų, dvidešimt iš jų esu populiarus. Dažnai susimąstau, kas bus po manęs. Norėtųsi, kad kuri nors dainų gyventų ilgai. Galbūt, tokia bus „Oficery”, „Moskva” arba „Moj chram”.
– Per trisdešimt metų beveik nepasikeitėte. Esate vienintelis rusų artistas, kuris scenoje atlieka akrobatinius triukus. Kas padeda išlikti tokios geros formos?
– Pastaruoju metu man dažnai užduoda šį klausimą. Manau, netrukus šia tema rašysiu knygą. Rimtai. Per tuos metus aš išmokau gyventi, ir mano žmona nuolat ragina, kad aprašyčiau savo gyvenimo būdą. Tarkim, jei tą dieną nekoncertuoju, ryte visada darau mankštą. Manau, žmogus bent kartą per parą turi pasportuoti. Nesvarbu kur – su dviračiu, koncerte, mylėdamasis. Organizmui reikia krūvių. Jei žmogus daug juda – jis gali pavalgyti ir riebiau. Be to, maistas turi būti šviežias. Mano žmona taip pat sportuoja. Ji išbandė daugybę dietų, galiausiai ėmė valgyti kaip aš. Nors slidinėti aš jos taip ir neišmokiau… O mano sūnūs Radionas ir Filipas šliuožia kartu su manimi. Marijana kol kas tik žaidžia, bet jai patinka stovėti ant slidžių.
– Kiek dainų esate parašęs savo žmonai Marijanai?
– Ji galvoja, kad daug (juokiasi). Iš tiesų aš nesėdu ir nerašau specialiai kažkam. Aš jai skyriau dainą „Jedinstvenaja”. O daina „Proščaj” tiesiogiai susijusi su mūsų santykiais. Gyvenime buvo toks momentas, kai atrodė, jog išsiskirsime. Tuo metu man iš tiesų buvo baisu, į tą dainą sudėjau visas emocijas. Bet viską ištvėrėme ir toliau esame kartu.
– Jūsų repertuare labai daug dainų apie meilę. Ką jums reiškia meilė?
– Tai svarbiausia ir šviesiausia emocija žmogaus gyvenime. Jei ryte galiu atsikelti ir šypsotis, nes šalia turiu žmogų, dėl kurio galiu kalnus nuversti, esu laimingas.
– Kiek kartų esate taip mylėjęs?
– Nesakysiu, nenoriu nieko įžeisti.
– Ar kuris nors iš trijų vaikų seks jūsų pėdomis ir lips ant scenos?
– Dvidešimt šešerių Radionas dirba statybos kompanijoje, jam labai patinka jo darbas. Be to, jis gražiai dainuoja, kuria puikias dainas. Kartais imu jį į muzikinius turus. Nežinau, kas iš to išeis, jis suaugęs žmogus, pats pasirinks, ko labiau norisi. Dešimtmetis Filipas greičiausiai bus sportininkas. Jis laimi visas mokyklos olimpiadas. Be to, jis labai gražiai piešia. Dukra jau dabar yra aktorė. Tačiau nė vienas iš jaunesniųjų tikrai nedainuos. Jie turi stiprius balsus, bet ištraukia tik vieną natą.
– Esate turtingas žmogus. Kokį didžiausią honorarą esate gavęs už koncertą?
– Mano honorarai vieni didžiausių Rusijoje, tačiau nenorėčiau kalbėti apie pinigus. Prieš kiekvienus Naujuosius metus Rusijos spauda viešai paskelbia atlikėjų honorarus. Noriu pasakyti, kad jie visiškai neatitinka tikrovės. Bet aš į tai nežiūriu rimtai, per šventes noriu pailsėti, todėl pastaruoju metu Naujuosius sutinku su šeima. Man tikrai gaila tų atlikėjų, kurie per šventes koncertuoja.