„Pasaulis neteko labai žymaus tenoro. Manau, jis priklausė pirmajam pasaulio tenorų penketukui, bent jau pirmajam dešimtukui – tikrai”, – Sergejų Lariną prisiminė jo pirmasis ir vienintelis dainavimo pedagogas profesorius Virgilijus Noreika.
Žymusis tenoras S.Larinas mirė sekmadienį Bratislavoje nuo infekcijos. Prieš beveik trejus metus jam buvo atlikta sudėtinga kepenų persodinimo operacija. Po jos solistas buvo atsigavęs ir toliau tęsė prieš keliolika metų pradėtą tarptautinę karjerą.
2006-aisiais penkiasdešimtmetį atšventęs S.Larinas su žmona Lilija Deksnyte-Larina lankėsi Lietuvoje ir koncertavo „Sugrįžimų” festivalyje. LŽ kalbinamas dainininkas prisiminė gimtąjį Daugpilį. Šeima persikėlė į Nižnij Novgorodą, kai jam buvo 11 metų. Baigęs prancūzų filologijos studijas, S.Larinas atvyko į Vilnių, nes norėjo mokytis dainavimo meno būtent pas prof. V.Noreiką.
„Jis buvo pirmiausia labai pavyzdingas mokinys. Neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo, bet dirbo labai daug. Peršoko ne tik parengiamąjį, bet ir vieną bakalauro studijų kursą. Greitai pradėjo dirbti Lietuvos operos scenoje. Vos ne idealiai valdė balsą, – prisiminimais apie S.Lariną dalijosi Lietuvos operos legenda.
1981 metais S.Larinas debiutavo Lietuvos operos ir baleto teatre Alfredo vaidmeniu „Traviatoje” ir per aštuonerius metus sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį. 1989 metais solistas išvyko į Slovakiją ir pradėjo nepaprastai sėkmingą tarptautinę karjerą. 1991 metais jis debiutavo Milano „La Scalos” teatre. Buvo nuolat kviečiamas Paryžiaus Bastilijos operos, Londono „Govent Garden”, Niujorko „Metropolitan Opera”, Vienos valstybinės operos, kitų Europos ir Amerikos teatrų. Dainavo visose žymiausiose pasaulio scenose ir sukūrė pagrindines klasikinių operų tenorų partijas.
„Mes jį išleidome į gyvenimą. Galų gale ir jo pirmoji scena buvo Lietuvos operos ir baleto teatras, ir viena iš pirmųjų operų – lietuviški „Pilėnai”, – pasakojo prof. V.Noreika. – Kai išvažiavo iš Lietuvos, truputį nutolo nuo mūsų. Tik retkarčiais atvažiuodavo, nes buvo labai apsikrovęs darbais, suplanuotais kelerius metus į priekį. Dainavo visame pasaulyje ir buvo labai vertinamas. Vokietijoje pats esu girdėjęs jį dainuojant aikštėse. Puikiai mokėjo prancūzų, italų, vokiečių kalbas.”
1995 metais Parmoje S.Larinui buvo suteiktas Giuseppe’s Verdi draugijos apdovanojimas. 2003 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Lietuvos operos bičiulių draugijos įsteigta „Kipro” statulėle.
„Esu laimingas, kad Lietuvoje mane priima ir myli kaip savą, – prieš pusantrų metų kalbėjo S.Larinas. – Didžiuojuosi, kad esu rusų kultūros žmogus, bet kartu nepaprastai džiaugiuosi, kad esu ir Lietuvos kultūros atstovas. Atrodytų, ne tiek daug gyvenau Lietuvoje, tačiau tie 11 metų tęsis iki paskutinės mano akimirkos, nes aš tikrai jau priklausau šiai žemei.”