Dar nepraėjo nei savaitė, kai iš už anapus Atlanto Lietuvą pasiekė džiugi žinia. Pasaulio jaunimo iki 21-erių metų krepšinio komandų čempionate Lietuvos rinktinė iškovojo auksą. Visas pasaulis, netgi finale lietuvaičiams pralaimėję graikai, gyrė ir stebėjosi mūsų šalies komandos vieningumu. Krepšinio ekspertai vienbalsiai teigė, kad tai – viena iš lietuvių sėkmės priežasčių. Lietuvos rinktinės kapitonas, 21-erių gargždiškis Marius Prekevičius pritaria jiems ir sako, kad vienas – lauke ne karys.
Kokius tikslus sau kėlė komanda prieš važiuodama į pasaulio čempionatą Argentinoje?
Tikslai buvo paprasti – prieš du metus komanda pralošė finale. Tai ko gi dar galima siekti? Ta pati ar žemesnė vieta jau nedomino. Tiesą sakant visi komandos žaidėjai slapčia tikėjosi tapti čempionais. Nusprendėme, kad auksui laimėti paskutinę progą turime, nes sekančiame čempionate jau nedalyvausime, jau vyresni būsime. Žaidėme, nepadarėme daug klaidų ir laimėjome.
Kuris momentas atrodė sunkiausias per visą čempionatą?
Rungtynės su Argentinos komanda. Jie labai pasitikėjo savimi, namuose žaidė. Be to buvome jiems pralaimėję prieš du metus. Bet nugalėjome.
Kokios nuotaikos buvo komandoje prieš lemiamus finalinių rungtynių metimus?
Prieš paskutinius metimus visi tokie įsitempę sėdėjome ir laukėme. Galvojome, kada viskas baigsis. Bet Renaldas Seibutis nuėjo prie baudų metimo linijos ir baigė čempionatą… Tuomet jau neįmanoma pasakyt kaip jautiesi. Žmogus, kuris žaidžia, supranta tą jausmą, kitiems sunku tai suprasti.
Užsienio žiniasklaida bei varžovai stebėjosi lietuvių komandos vieningumu. Mariau, čia gal tavo kaip komandos kapitono nuopelnas?
Ne, ką jūs. Komanda yra komanda. Čia žaidžia ne vienas, o dvylika žmonių, iš kurių kiekvienas į žaidimą įneša savo nuopelnus. Mes nepasiskirstėme amžių ar ūgį. Jeigu tu jauti, kad esi tame dvylikos žmonių branduolyje, tu turi suprasti, kad krepšinis yra tokia sporto šaka, kur tu vienas nieko nepadarysi prieš varžovus. Privalai suprasti, kad tik visi kartu pasieks gerus rezultatus.
Paskutinius metus žaidei Amerikoje. Ten žaidėjai labiau mėgsta rodyti individualius sugebėjimus. Ar nesunku buvo susižaisti su kitais Lietuvos jaunimo rinktinės žaidėjais?
Taip, individualus žaidimas – amerikietiško krepšinio bruožas. Bet vis tiek aš esu lietuvis, ir man europietiškas žaidimas labiau prie širdies. Aišku, individualias savybes taip pat reikia išlavinti ir vėliau jas pritaikyti žaidžiant su komandos draugais.
Kada jaunimo rinktinės treneriai pradėjo tavimi domėtis?
Prieš 6-7 metus. Kartu su Pauliumi Jankūnu. Bėgo metai, vieni į rinktinę atėjo, kiti išėjo, taip ir keitėsi. Šiemetinėje rinktinės sudėtyje iš anų laikų tik mes su Pauliumi ir likome.
1994 -aisiais Lietuvos jaunimo rinktinė laimėjo Europos pirmenybių auksą. Po šios pergalės devynerius metus komanda tarptautinėse arenose medalių neiškovojo. Ir štai 2003-iaisiais – Lietuva – pasaulio vicečempionė, dar po metų iškovoti bronzos medaliai Europos čempionate. Ar pastebėjai, jūsų kartos žaidėjai tarsi atgaivino jau primirštas jaunimo rinktinės pergales?
Kalbėjomės su komandos draugais apie tai. Mums taip pat pasirodė labai įdomu, juokavom, kad pačiu laiku gimėm. Mistiškas tas Lietuvos krepšinis: 7-ajame dešimtmetyje gimė Sabonis, Marčiulionis, 8-ajame – Štombergas, Jasikevičius. Dabar mūsų eilė.
Su kuriuo Lietuvos krepšininku norėtum lygiuotis?
Lietuvoje gerų žaidėjų netrūksta, o nuo to laiko, kai pradėjau žaisti, labiausiai patikdavo Šarūno Marčiulionio žaidimas. Jis netipiškas krepšininkas. Labai džiaugiausi, kai išvykau krepšinio paslapčių mokytis į Vilnių, į šio krepšininko įkurtą mokyklą. Susipažinome, dabar jau geri draugai esame.
Kokie tolimesni planai, gal jau žinai ką veiksi ateinantį sezoną?
Noriu tęsti profesionalo karjerą. Žinau, kad Amerikoje tikrai nežaisiu. Agentas jau derasi su keliomis Europos komandomis. Norėčiau žaisti Eurolygoje.
Kaip tu vertini gimtojo miesto – Gargždų, tau parodytą pagarbą? Praėjusį sekmadienį miesto šventės metu gargždiškiai iki ankstaus ryto laukė žinių iš Argentinos. Taip pat bus atidaryta krepšinio aikštelė, pavadina tavo vardu.
Malonu. Labai malonu. Neseniai tik sužinojau. Bet ne taip svarbu, kad mano vardas bus suteiktas – svarbiausia, kad vaikai galės joje žaisti ir tobulėti. Aš pats čia šiose aikštelėse užaugęs.
Klausimas pasaulio čempionui: ko palinkėtum jaunimui, siekiančiam tokių pergalių kaip tavo?
Niekada nenustoti siekti tikslų.
Valdas Pryšmantas
„Vakarų ekspresas”