„Svajojau būti veterinarė ir veisti šunis. Bet likimas viską sudėliojo savaip. Ir aš jaučiuosi savo vietoje”, – sako Klaipėdoje gimusi ir užaugusi Skaiva Jasevičiūtė, radijo stoties M-1 balsas, TV3 televizijos laidos „Sudaužytų širdžių klubas” vedėja ir žurnalo moterims vyriausioji redaktorė.
Žurnalistė jau trejus metus gyvena sostinėje. Čia yra įsigijusi nuosavą būstą, turi nuolatinį darbą. „Bet aš niekada nevadinau savęs vilniete ir niekada ja nebūsiu. Esu klaipėdietė, gyvenanti Vilniuje”, – sako ji.
Trejus metus televizijoje bei jau dešimt metų radijuje dirbančios Skaivos teiravomės apie karjerą ir truputį – apie meilę ir pinigus…
Ar nuo vaikystės svajojai tapti tuo, kas esi šiandien?
Nesvajojau būti žurnaliste ar dirbti televizijoje. Svajojau tapti veterinare ir veisti šunis. Dar svajojau apie teisininkės specialybę, vėliau planavau studijuoti režisūrą. Bet likimas sudėliojo viską į vietas.
Pradėjau dirbti radijuje ir supratau, kad esu savo rogėse. Tada įstojau studijuoti žurnalistikos. Klaipėdoje man teko dirbti daug kur: radijo stotyse „Bumsas”, „Vakarų linija”, „Vox Maris”, rašiau į kelis žurnalus, dirbau Nomedos laidoje, „Pramogų banke” vedžiau renginius.
Išvykti į sostinę nenorėjau, man labai gera buvo uostamiestyje. Todėl net kelerius metus atmesdavau visus pasiūlymus važiuoti į Vilnių ir dirbti ten, kol galiausiai pasiūlymų pasidarė per daug, kad galėčiau atsisakyti. Į sostinę išsikrausčiau tada, kai sulaukiau kelių pasiūlymų iš karto – dirbti radijo stotyje M-1, LNK televizijoje ir žurnale merginoms. Tai ir buvo postūmis. Palikti Klaipėdą buvo sunku – aš labai prisirišu prie vietos, žmonių. Labai sunkūs buvo ir pirmi mėnesiai Vilniuje.
Neslėpsiu, kažkada, gal dar studijuodama pirmame kurse, svajojau dirbti ekrane… Taigi savo svajonę įgyvendinau. Šiaip beveik visas savo vaikystės svajones įgyvendinau, nes kai kažko labai labai nori, pasąmoningai link to eini.
Į Klaipėdą grįžtu dažnai – labai myliu savo šeimą, pasiilgstu jų, myliu ir savo miestą. Klaipėdoje man labai gera – nejaučiu tokios įtampos, kaip sostinėje. Niekada netapsiu žmogumi, kuris sako – aš vilnietė. Aš klaipėdietė ir visada ja būsiu.
Į realybės šou „Baras-2” ėjai karjeros sumetimais. Norėjai, kad tave pamatytų, įvertintų. Jei nebūtum patekusi į šį šou, būtum ieškojusi kitų kelių į darbą eteryje?
Neteigiu, kad „Baras-2” man nepadėjo. Padėjo, tik dėl to ir sutikau dalyvauti. O į LNK „Nacionalinę muzikos lygą” patekau ne dėl jo – su Algiu Ramanausku-Greitai dar anksčiau kartu filmavomės televizijos projekte „Auksinis liežuvis”, jau buvome dirbę kartu, todėl, kai prireikė vedėjos moters – Algis pasikvietė mane.
Esi veikli ir dirbi išties daug.
Gyvenu vieną kartą. O jei ne vieną, tai vis tiek kitų kartų neprisimenu. Todėl noriu gyventi gerai. Dirbu tiek todėl, kad darbas man teikia malonumo. Gauti pinigai taip pat teikia malonumo. Gyvenime man pasisekė – galiu daryti tai, ką mėgstu ir moku geriausiai, ir šitaip užsidirbti. Negi jūs praleistumėte tokį šansą? – šypsosi.
Ne visi žmonės nori tiek dirbti. Be to, sakoma, kad visų pinigų neuždirbsi.
O aš ir nesakiau, kad esu kaip visi žmonės. Kaip ten toje reklamoje, „aš kitokia”, – juokiasi. – Jei rimtai, tai visų pinigų ir nesistengiu uždirbt. Esu pragmatiška – nenoriu to, ko negaliu turėti. O nieko neveikti – nuobodu…
Kiek laiko dirbi radijo stotyje M-1? Ar darbas radijo eteryje turi savo žavesio?
Kitais metais sueis lygiai dešimt metų, kaip aš dirbu radijo eteryje. Gražus skaičius. Radijas jau tapo mano gyvenimo dalimi. Šis darbas man be galo patinka. M-1 dirbu jau treji metai, šiuo metu vedu laidą „Su S ženklu” – joje atsakau į pikantiškus klausytojų klausimus, patariu, kaip elgtis vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje.
Kuris darbas tau maloniausias?
Nei vieno darbo neišskiriu – visi jie malonūs, visi turi grįžtamąjį ryšį. Žurnalo redakcijoje dabar praleidžiu daugiausia laiko. Juk išsipildė dar viena mano svajonė – leisti tokį žurnalą, kokio man pačiai trūko Lietuvoje. Ir kai matau, kad mano darbas yra įvertintas skaitytojų – labai džiaugiuosi. Radijas, televizija ir mano vedami renginiai taip pat teikia malonumo… Jei kuris nors darbas pradėtų kelti neigiamas emocijas – iškart pasitraukčiau.
Jau pusmetis drauge su Egle Jackaite ir Renata Ražanauskiene TV3 vedi „Sudaužytų širdžių klubą”. Suprantu, kad sunku palyginti anksčiau tavo vestą tiesiogine LNK „Nacionalinę muzikos lygą” su šia montuojama laida. Ką įdomaus randi sau naujame projekte?
Šios laidos nelyginamos nei žanrais, nei kaip nors kitaip. Pliusų buvo tiek NML, tiek čia. O įdomaus laidoje nemažai – pradedant bendravimu su kolegėmis, baigiant herojėmis – kiekviena moteris ateina pas mus su savo istorija…
Man patinka mūsų laidos formatas, patinka galimybės dalyvauti laidos kūrybiniame procese. NML buvo tiesioginė laida, todėl tokios galimybės neturėjau. O iš moterų istorijų pasidariau dvi išvadas. Pirma: visi mano gyvenime sutikti vyrai buvo angelai, – šypsosi. – Ir ačiū jiems už tai. Anksčiau galvojau, kad vienas ar kitas mano pažįstamas – blogas, bet, palyginus su tais vyrais, apie kuriuos pasakoja mūsų herojės, jie – puikūs. Antroji išvada: meilė – galingiausia pasaulio jėga. Aš meile tikiu. Esu romantikė. Ir žinau, kad geriau mylėt, net jei skauda, nei išvis nemylėt.
Esi ir žurnalistė, ir laidų vedėja. Tenka ir pačiai klausinėti žmonių, ir būti kalbinamai kitų žurnalistų. Kuris užsiėmimas malonesnis?
Vienareikšmiškai – uždavinėti. Aš esu žurnalistė, o ne „žvaigždė”.
Kaip žinomam žmogui išlaviruoti, kad eteryje ir spaudoje jo nebūtų nei per daug, nei per mažai? Kai kurios pasaulinio lygio žvaigždės „eterio nustekentiems” kolegoms rekomenduoja kurį laiką dingti iš akiračio. Būna, kad „viešas interesas” garsenybes natūraliai išvargina…
Juokinga, kai kiti sako, kad pavargsta nuo dėmesio. Juk tą dėmesį patys gali kontroliuoti. Niekas nemuša, jei interviu neduodi. Aš nepavargau nuo dėmesio. Suvokiu, kad tai yra mano darbo dalis. Juokingiausios man tos žvaigždės, kurios, nuėjusios į viešą renginį, suraukia nosį pamačiusios, kad jas fotografuoja, – ko piktintis? Nenori dėmesio – neik į tokias vietas. Nori privatumo – sėdėk namie. Man problemų nekyla.
Esi perfekcionistė?
Taip. Kiekviena nugyventa diena man turi suteikti ką nors gero arba verto ilgai prisiminti.
Ar skaitai internete komentarus apie save?
Neskaitau, o kam? Logiškai mąstant, protingas ir geras žmogus negaiš savo laiko, kad parašytų porą gerų žodžių apie kažkokią Skaivą. O piktų žodžių skaityti aš nenoriu. Kritiką mėgstu tada, kai ji pasakoma į akis.
Esi vieniša, bet geidžiama?
Čia viena iš mano taisyklių – nekalbėti apie jausmus. Meilė – labai asmeniškas, šventas dalykas. Apie ją reikia rašyti plunksna ir rašalu, o ne spausdinti klavišais…