„Kas tau padėjo tapti tokiu, koks esi?” – dažnai klausia gerbėjai Andriaus Mamontovo. „Kol kas aš dar niekuo netapau. Aš tik kelyje”, – paprastai ir išmintingai atsako dainininkas, aktorius, kompozitorius, prodiuseris.
Šiemet jau ir taip daug keliavusį A.Mamontovą draugai pakvietė į Vieną praleisti savaitgalio, o šis nusprendė surengti šventę savo artimiesiems. Prieš savaitę Mamontovų šeima buvo panirusi į prieškalėdžio šurmulį Austrijos sostinėje. „Dar nuvažiavome į kalnus, pamatėme sniego, – pasakoja Andrius. – Kiekvienam linkėčiau kuo daugiau keliauti. Mes geriau gyventume, jei pamatytume daugiau pasaulio.”
– Ar kada nors keliaujate vienas?
– Visada norisi pasidalyti. Noriu, kad ir mano artimiausieji žmonės matytų tą patį, ką ir aš. Vienas nuvykstu nebent į kitą miestą kelioms dienoms, kai darau įrašus. Esu važiavęs prie jūros, kad pabūčiau atsiskyręs, bet šiaip vienas nekeliauju.
– Planas yra apkeliauti visą pasaulį?
– Planas yra noras apkeliauti visą pasaulį. Tam tikru požiūriu tęsiu šeimos tradicijas. Mano senelis iš tėvo pusės buvo kartografas, sudarinėjo Arkties vandenyno salų žemėlapius, visą gyvenimą keliavo. Prosenelis, turtingas Rusijos pirklys, turėjo kelis laivus. Keliauti man įaugę į kraują. Gal jau nuo trejų metų kur nors kasmet skrendu ar važiuoju – tėvas mane imdavo į savo išvykas. Kelionės – nemenka gyvenimo dalis. Jų patirtis ir įspūdžiai pavirsta daina ar bent eilute, nauju sumanymu.
– Taip vienoje dainoje atsidūrė Portugalijos kalnai?
– Portugalijoje, kad ir kaip keista, nesu buvęs. Kartais daug romantiškiau pavyksta prabilti apie vietas, kuriose dar nesilankei.
– O eilutė apie katedrą Prahoje ir Dievo suradimą?
– Ji iš senos „Foje” dainos ir iš mano gyvenimo. 1988-ųjų rudenį pirmąkart atsidūriau Prahoje. Ten mus pasitiko ir nuvedė į katedrą. Buvo sekmadienis, giedojo choras, grojo vargonai, o lauke snigo dideliais kąsniais. Pirmą kartą gyvenime susimąsčiau apie Dievą. Pirmąsyk pamaniau, koks nepaprastas turėtų būti žmogaus tikėjimas, jeigu jis geba pastatydinti tokias katedras, sukurti tokią muziką. Nuo tada pradėjau mąstyti apie aukštesnes jėgas.
– Ar nuo tada prasidėjo nuolatinė dievoieška?
– Nemanau, kad nuo tos akimirkos. Dievo mes ieškome visą laiką. Net visiškai netikintys ir tai deklaruojantys žmonės – visi jo ieško, tik kartais nenori to ieškojimo taip įvardyti. Kaip meilės, taip ir Dievo negalime apibrėžti – nėra apibrėžimo. Meilė ir Dievas, ko gero, ir yra neatsiejamas vienis, kurio žmogus ieško visą gyvenimą – ar šiaip, ar taip, sąmoningai, ar ne.
– Nors jau žiema, bet metas niūrokas. Ar jums būna rudeninių slogučių?
– Iš tiesų man sunkiausias laikotarpis yra lapkritis, gruodis – iki Kalėdų. Kitas sunkus metas – antra žiemos pusė, kada tu jau lauki pavasario, o jis niekaip neateina. Mes susiję su gamtos reiškiniais, metų laikais ir esame nuo jų priklausomi. Gamtos negalime valdyti – ji mus valdo. Man labai patinka daoizmo teiginys, kad gyventi derėtų „kartu su gamta”: žiemą su ja užmigti, pavasarį – pabusti. Ir iš tiesų tos depresijos tave aplenks, jei priimsi tą ciklą. Rudenį nukrinta lapai – tu irgi kai ką nusimeti, telki jėgas. Eini žiemos miego – vadinasi, tuščiai nešvaistai energijos, kaupiesi pavasariui, kai vėl atsidarys visos durys, visi vartai ir tu gimsi iš naujo. Pastaruoju metu jaučiu ypatingą ryšį su metų laikais: gyvenu pagal juos ir nekankinu savęs mėginimais tam priešintis.
– O kaip dėl paros ciklo: diena-naktis? Naktis – kūrybingas metas?
– Pavyzdžiui, praėjusią naktį parašiau pusę dainos, o likusią dalį – atsibudęs rytą. Naktį tiesiog patogiau susikaupti: visi miega, tylu, niekas neblaško dėmesio, neskambina. Taigi mano kūrybinis metas – kada visi suminga. Visus užmigdau, tada galiu ramiai pasėdėti, pabrazginti gitara.
– Jūsų dukrai – trylika. Jau prasideda paauglystės maištai?
– O ji nuo mažumės apie viską turėjo savo nuomonę. Dabar Viktorijai pereinamasis amžius iš vaikystės į paauglystę. Natūralu, kad maištauja. Kartais ją pabaru, paskui susitaikom ir tada jai sakau: žinai, aš buvau lygiai toks pats. Iš tiesų džiaugiuosi, kad ji protestuoja, nesvarbu, kiek tai motyvuota. Jauno žmogaus priešinimasis vyresniųjų tvarkai – kova už savo vietą po saule. Man labiau patinka tokie besipriešinantieji nei nuolankieji.
– Neabejoju, kad lengvai randate kalbą su savo vaikais, o kaip buvo jūsų tėčiui?
– Mes nemažai konfliktavome. Mano tėtis, medikas, mokslų daktaras, troško, kad tapčiau gydytoju, sekčiau jo pėdomis. Labai ilgai negalėjo susitaikyti, kad ėmiau groti grupėje. Praktiškai vien dėl jo buvau įstojęs į statybos ekonomiką, paskui į žurnalistiką – jis man kaldavo, kad reikia įsigyti rimtą specialybę. Vis tiek vieną dieną suvoki, kad turi gyventi pagal pašaukimą. Tik taip esame laimingi – kai atskleidžiame mums duotus talentus, išreiškiame tai, kas mumyse šaukiasi būti išreikšta.
– Kokie buvo jums šie jubiliejiniai metai?
– Maniau, jie bus ramesni. Neplanavau tiek daug kelionių – lėktuvu skridau dvidešimt aštuonis kartus. Įtemptai koncertavau. Bet buvau pasiilgęs bendravimo su žiūrovais, man tai labai svarbu. Tikroji muzika – kada grupė groja scenoje, o žmonės klausosi salėje. Įrašas – tai individualus, intymus susipažinimas su daina, o atlikėją iš tikrųjų įvertinti gali tik išklausęs jo gyvo garso koncertą.
– Dešimt metų solo karjeros. Dar nesinori jų apibendrinti?
– Iš tiesų jau dvylika metų. Muzikos pasaulyje apibendrinimas yra geriausių dainų albumas. Jau galėčiau jį leisti, bet nenoriu skubėti. Tą padarysiu, kai ateis laikas, kai pajusiu, kad jau noriu apibendrinti. O gal tai ir ne mano darbas – tegu apibendrina kas nors kitas. Dešimt metų prabėgo kovojant, na, gal ne kovojant, o bandant įsitvirtinti kaip solo atlikėjui. Ilgai buvau tapatinamas su „Foje”, tik pastaruoju metu jaučiu, kad publika skiria, jog „Foje” ir Andrius Mamontovas nėra tapatu. Nežinau, ar jau išsikovojau tą savo vietą.
– Su „LT United” netapatina?
– Ne. Ši grupė buvo sąmoningai suburtas stiprių savo srityse asmenybių kolektyvas, turėjęs parodyti, kad laimėti galime tik susivieniję. Mėgstu sakyti, kad esame vienkiemių tauta – gyvename ir veikiame atskirai, susiskaidę. Laimėti ką nors svaraus galime tik sutelkę savo geriausias pajėgas. Grupės gyvavimą – „eurovizinį” etapą – užbaigėme labai prašmatniai, koncertu Čikagoje. Nemanau, jog kada nors prie jo grįšiu.
– Kitų metų sausio 11 dieną numatyta filmo „Nereikalingi žmonės” premjera.
– Visada svajojau ką nors veikti kine. Esu filmavęsis keliuose filmuose: „Kažkas atsitiko”, „Parodų rūmai”. Labai domino garso takelio kūrimas, muzika kinui ir teatrui. Šiemet nusišypsojo laimė kurti muziką Mariaus Martinsono filmui ir dar gavau jame nedidelį vaidmenį. Metų pradžioje visiškai netikėtai įgarsinau Luco Bessono filmo „Artūras ir minimukai” veikėją. Beje, visų pretendentų į garsintojus balsus perklausė ir atrinko pats režisierius. Žinoma, tai nėra kažin koks ypatingas įvertinimas, bet nuteikia maloniai.
– Kad jūs aktorius – ne naujiena. Ar sunki šita veiklos sritis?
– Man labai patinka kinas – daugelio menų junginys. Čia galutinį rezultatą kuria aibė dalykų. Smagu, kai esi maža didelio mechanizmo dalis. Kai scenoje esi solistas, po to tapti maža dalele – labai sveika. Nuostabi patirtis.
– Būdamas Hamletas, buvote ir visumos dalis, ir solistas.
– Teatro aktoriaus sunki profesija. Kaskart vaidindamas turi rasti naują atspirties tašką, naują žvilgsnį į savo herojų, kad kaskart būtų tarsi pirmą kartą. Ši patirtis leido daug daugiau suvokti apie buvimą scenoje – man tai labai padeda per koncertus. Hamletas aš vis dar esu – kitais metais Eimunto Nekrošiaus spektaklis, gyvuojantis daugiau nei dešimtmetį, vyks į Rumuniją ir Meksiką, taip pat bus rodomas Vilniuje.
– Kaip atrodė pasiūlymas sukurti šį vaidmenį?
– Paskambino tuometė E.Nekrošiaus prodiuserė Rūta Vanagaitė ir pakvietė susitikti. Pamaniau, gal nori, kad parašyčiau muziką spektakliui. Išgirdęs sumanymą buvau šokiruotas, bet priėmiau kaip dovaną – kaip tik buvo mano gimtadienis. Tai geriausia mano kada nors gauta gimtadienio dovana.
– Ar prisiminėte pjesę iš mokyklos laikų?
– Prisiminiau, kad buvo užduotas išmokti atmintinai monologas „Būti ar nebūti?” Neišmokau. Bandžiau skaityti W.Shakespeare’ą ir nieko nesupratau. Pažinau jį režisieriaus dėka. Man E.Nekrošiaus „Hamleto” versija aiškesnė nei šekspyriškoji. Išmoktas tekstas dabar nori nenori tupi galvoje, kartkarčiais išlenda kokia eilutė – taip atrandi vis naujus prasminius sluoksnius ir supranti, kad ne veltui šis kūrinys vadinamas viena didžiųjų dramų, ne veltui šis vaidmuo laikomas vienu pačių svarbiųjų aktoriaus gyvenime. Bet tai suvokiau prabėgus keleriems metams po premjeros.
– Jau galite pasakyti, kas yra teatras?
– Labai sudėtingas mechanizmas. Tai tokia vieta, kur verda visokeriopos aistros. Silpnesnį ar nepasirengusį žmogų jis gali sugniuždyti ir sužlugdyti. Pirmi dveji metai buvo be galo sunkūs. Spektaklis intensyvus, daug keliaujantis – tai labai išbalansuoja. Kol išmoksti atgauti pusiausvyrą, praeina nemažai laiko. Išbalansuotas esi labai pažeidžiamas. Iš tikrųjų teatras yra išbandymas. Tam tikru požiūriu jis netgi sadomazochistinis: scenoje yra tie, kurie kankinasi, salėje – tie, kurie žiūri, kaip kiti kankinasi. Klausiamas, kuo vaidyba skiriasi nuo muzikavimo, atsakau, kad skirtumas energinis. Per koncertą iškart pajunti grįžtamąjį ryšį, po pasirodymo būni „įkrautas”. Teatre dauguma energijos nukeliauja į salę, ir tu esi išsunktas kaip kempinė, išsiderinęs. Tada gali prisitraukti visokių struktūrų, todėl reikia pasaugoti save.
– Kas padėdavo ir padeda susitelkti? Vidinės jėgos?
– Be jokios abejonės, mano šeima. Tai žmonės, kurie tau grąžina tave, kai būni pametęs ar praradęs. Man sunku visas „Hamleto” patirtis išreikšti žodžiais. Šis vaidmuo sudėtingas ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tik metams bėgant išmokau tolygiai paskirstyti jėgas per spektaklį. O iš pradžių būdavo, kad vietomis tiesiog persitempdavau – neapskaičiavęs jėgų ar nepasiekęs atitinkamos emocinės būsenos, psichologinės pusiausvyros.
– Šeima – jūsų priebėga, bet jos nepažįstame, nematome.
– Todėl jie ir yra mano tvirtovė ir turtas.
Žurnalistai dažnai klausia: kaip švenčiate Valentino dieną ar, tarkim, Kalėdas? Jeigu viską išpasakosiu, tai jau nebebus mano. Tada turėsiu viską sugalvoti iš naujo – kad būtų tik mano. Kiekvienas, net ir viešas žmogus, turi teisę į asmeninį gyvenimą – teritoriją, kuri būtų tik jo. Jei išrodysi apie save viską, tiesiog nebeturėsi savo gyvenimo.
– Jūsų namų vaizdai nebuvo pakliuvę į jokį žurnalą?
– Ne. Nesutikau. Noriu būti žinomas savo kūryba ir veikla, o ne buitinėmis detalėmis. Dabar daug atlikėjų, apie kuriuos žinome įvairiausių detalių, tačiau apie jų kūrybą iš viso sunku ką nors pasakyti. Verčiau žmonėms padovanoti gerą dainą, o ne reportažą iš savo vonios.
– Pasiilgstate žurnalistikos? Ar yra Lietuvoje tokia žiniasklaidos priemonė, kurioje norėtumėte darbuotis?
– Esu rašęs recenzijas nebesančiam muzikos žurnalui, bet man labiausiai patinka radijas. Vienoje stotyje vedžiau laidą „Nakties balsai”. Grįžti į žurnalistiką neplanuoju – pernelyg daug kitų sumanymų. Studijavau ją, bet paskui supratau, kad čia tas pats, kas mokytis būti poetu – arba tau tai duota, arba ne. Arba tu gali rašyti ir pagauti esmę, arba ne. Arba gali prašnekinti žmogų, arba ne. Kol kas būdas kalbėtis su kitais man yra dainos.
– Renkate gausius savo interviu?
– Mano žmona renka. Pačiam būtų keista tai daryti.
– Ieškojau ir neradau prieš vienuolika metų jūsų parengto leidinėlio „107 klausimai, kurių pasigenda Lietuvos muzikantai interviu metu”.
– Tai buvo akibrokštas. Tuo metu susidurdavau daugiausia su pradedančiais žurnalistais, kurie „papjaudavo” trimis klausimais: kokiu tiražu išleistas naujas albumas, kiek jame dainų ir kokie mano ateities planai. Pradėjau svarstyti, ką daryčiau aš, jei būčiau jaunas žurnalistas, kuriam dar trūksta patirties, bet kaip nors reikia suktis iš padėties. Susirinkau krūvą užsienio muzikos žurnalų, išverčiau ten spausdintų pokalbių klausimus ir sudėjau į mažytį leidinėlį. Jį išdalinome žurnalistams. Daug kas pyko ir nervinosi. Tenorėjau lengvai įgelti ir paprovokuoti.
– Kuo dabar papildytumėte klausimyną?
– Viena vertus, padėtis gerokai pasikeitė. Kita vertus, suprantu, kad interviu sėkmė pareina ne tik nuo žurnalisto, bet ir nuo tavęs – tu pats irgi visą laiką mokaisi bendrauti.
– Mane apstulbino jums užduodami klausimai svetainėje www.andriusmamontovas.com. Į jus kreipiasi tarsi į dvasios mokytoją.
– Bijočiau taip įvardyti. Būtų neteisybė. Žinau, kad yra klausytojų, kuriuos mano dainos šiaip ar kitaip paveikė, bet neketinu nieko mokyti. Tiesiog atsakau į klausimus. Prieš tai gerai pagalvoju. Stengiuosi parašyti, ką iš tikrųjų manau. Yra žmonių, mėgstančių cituoti, bet man visada mieliau prabilti savo balsu. Nesinori atsakyti bet kaip; kad ir protingai, bet formaliai.
– Atsakymai paprasti ir išmintingi. Kaip filosofo.
– Nes aš jau labai senas. (Juokiasi.) Ir patyręs.
– Šiek tiek justi Paulo Coelho atšvaitų, ar ne?
– Buvo metas, kai jo knygos atvėrė man naujų horizontų. Man patinka, kad jis apie labai svarbius ir sudėtingus dalykus rašo paprastai. Šito galima pasimokyti. Tiesa turi būti pasakoma paprastai ir aiškiai. Jei tik girdi ar skaitai tekstą ir ima darytis painu, tai pirmas požymis, kad tiesos ten nė kvapo. Tiesa visada labai paprasta, jai suprasti nereikia specialaus pasirengimo. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek manipuliacijų, kad dažnai nebeaišku, kur ta tiesa, nes jos niekas nepasako; visi kalba daug ir aptakiai – kad nepakenktų savo įvaizdžiui ar panašiai, o tu paskui galvoji, ką tas žmogus norėjo pasakyti. Tiesą išsakyti nereikia ilgų traktatų, kokį aš dabar jums išdėsčiau.
O tą tinklalapį nusprendžiau uždaryti. Išeinu į www.myspace.com – ten „sėdi” visas pasaulis: ir garsenybės, ir paprasti žmonės. Ten patogi vieta susitikti. Rengti interneto puslapį tarsi paminklą sau – man to nebereikia.
– Iš kur žinote, kad kai galvoje chaosas ar žemė slysta iš po kojų, galima tiesiog nuvažiuoti į mišką ir apkabinti medį? Turbūt ne iš P.Coelho?
– Tai natūralu. Kaip ir gyventi pagal metų laikus. Medžiai gyvuoja šimtmečius ir yra pilni ramybės. Atsidūręs tarp jų ir tu gali nurimti. Rytų filosofija moko: jei kas tau neduoda ramybės, paklausk apie tai debesų arba medžių ir tuoj pat sulauksi atsakymo, tik mokėk išgirsti. Jų atsakymas visada nuramina, nes medžio esybė kalba su tavo esybe. Nereikia bijoti išdrįsti užmegzti šitą ryšį. Lietuviai, paskutiniai Europos pagonys, visada jautė glaudų ryšį su gamta. Tai mūsų prigimtyje, kam šito varžytis. Visi atsakymai, visi lobiai yra žemėje, ugnyje, vandenyje, ore – keturiuose elementuose.
– Išduokite savo lektūrą.
– Nemanyčiau, kad verta mėginti svetimą sąrašą taikyti sau. Laikui bėgant supranti, kad ne tu ieškai knygų, o jos tave susiranda. Be abejo, skaityti reikia, kuo daugiau knygų žmogus yra perskaitęs, tuo geriau jis gyvena. Pagrindinės knygos pačios mus randa. Pateikti sąrašą veikalų, kurie susirado mane – tai primesti savo gyvenimą kitam. Kiekvienas turi eiti savo keliu.
– Ar Andrius Mamontovas yra Šviesos karys?
– Labai norėčiau būti vienu jų.