Putino kelias (prognozė)

Daug prikalbėta apie Rusiją per šias kelias savaites, bet tarsi ir nieko nepasakyta. Vadinasi – beveik nieko nauja. O juk įvykę Dūmos rinkimai – etapinis įvykis. Partinės demokratijos bandymams padėtas galutinis taškas.

Vienas geras dalykas – Vakarai pagaliau visiškai įsitikino, su kuo turi reikalų. Konstatuojama – rinkimai buvo nelaisvi, nedemokratiški, neteisėti. Ir kas toliau? Kaip keisis Vakarų politika? O Rusijos?

Bet svarbiausia – visiems tarsi liko neatsakytas aktualiausias klausimas. Koks bus tolesnis Vladimiro Putino kelias?

Vakarų apžvalgininkų abejonės visai suprantamos. Toli jiems iki paslaptingų Rusijos sielos gelmių! Tačiau mes juk galėtume drąsiai skelbtis šios srities ekspertais. Ir ką?

Deja, deja… Atrodo, irgi įstrigome ties elementariu klausimėliu, kurį gudriai užminė pats dabartinės Rusijos vadovas. Ką jis darys toliau? Kaip įveiks Konstitucijos draudimus likti aukščiausia valdžia po prezidento rinkimų kitų metų kovą?

Stebinantis protingų ir patyrusių analitikų naivumas! Štai vis dar nagrinėjamos versijos, kad V.Putinas ruošia laikino atsitraukimo kelius ir ieško tik saugumo garantijų, tarsi nukaršęs ir prasigėręs Borisas Jelcinas. Spėjama, kad jis trauksis už kulisų ir valdys iš ten, kaip koks Kinijos Deng Siao Pingas ar Irano ajatola.

Atseit, net į Iraną V.Putinas vyko pirmiausia patirties pasisemti. Juokinga. Atrodo, net kai kurie rusų analitikai V.Putiną laiko nelabai protingu ir bevaliu žaislu galingų klanų rankose. Tačiau tai tik savęs apgaulė. Realybė yra daug sudėtingesnė ir pavojingesnė.

Ji tokia. V.Putinas dabar jau negali trauktis nė per žingsnį. Ir jis tai labai gerai supranta. Rusija vis dėlto yra toli į šoną nuklydusi, bet Vakarų pasaulio dalis. Ir vien Rytų kultūrai tinkami sprendimai čia neįmanomi.

Tarkim, kiniškas variantas remiasi daoizmo tradicija, kuri garbina nepastebimą ir jokiais išoriniais atributais nepasireiškiančią valdžią: „Matoma galia – netikra galia.” Net ir daug žemiškesnis Konfucijus sakė, kad geriausias valdovas yra tas, kuris nieko neveikia ir neįsakinėja.

Tik krikščioniškame Vakarų pasaulyje užkulisinė valdžia turi neigiamą atspalvį. Pilkojo kardinolo atsiradimas visada reiškia valdžios nuosmukį. Ir pats pilkasis valdytojas niekada nebūna liaudies numylėtinis.

V.Putinas jau prisiėmė atsakomybę būti nacijos vadu. Taigi bet koks atsitraukimas būtų išdavystė. Kad ir kaip šiuos rinkimus vertintų kiti, žvelgiant iš Kremliaus ir didelės Rusijos dalies – vienvaldžio lyderio mandatas jau gautas. Dabar liko sutvarkyti formalumus.

Todėl neteisinga manyti, kad pagrindiniai dalykai bus sprendžiami vėliau.

Viskas išsisprendė

„Vieningoji Rusija” gavo daugumą, kuri leidžia keisti Konstituciją. Be to, kitos trys į Dūmą patekusios partijos yra dar labiau antivakarietiškos ir antiliberalios. Neliko ir pavienių demokratų.

Ko dar trūksta? V.Putino apsisprendimo? Tačiau visi ankstesni ženklai rodė, kad gavus ko reikia, bus veikiama ryžtingai. Tad dabar jau nėra taip svarbu, kokia forma bus įtvirtinta V.Putino lyderystė. Viena aišku – ji bus ne tik dvasinė, moralinė, bet ir labai reali, nekelianti jokių abejonių. Ir, žinoma, užkertanti visus kelius galimiems konkurentams. Nes Kremliuje tai supranta – tik atiduok dalelę valdžios, tuoj kas nors pabandys atimti ją visą.

Matyt, ne veltui V.Putinas rengiasi ankstinti naujosios Dūmos inauguraciją, nelaukdamas 30 dienų. Netrukus įvyks ir „Vieningosios Rusijos” suvažiavimas, kur bus paskelbtas šitos „viršpartinės” partijos kandidatas į prezidentus.

Dabar galimi keli manevrai, kurių rezultatas tas pats. Galbūt bus keičiama Konstitucija, o gal V.Putinas pasitenkins trumpam atsistatydinęs iš prezidentų, kad galėtų vėl kandidatuoti ir laimėti. Svarbiausia – patvaldystė Rusijoje jau yra, ir tai neprieštarauja nei šalies tradicijoms, nei daugumos norams.

Dėl vieno žmogaus keisti Konstituciją negražu? Nesąmonė. Nacijos lyderis „paklūsta” nacijai, o ne Konstitucijai ir įstatymams. Paklusęs formalioms taisyklėms, jis tik sumenkintų save ir parodytų, kad yra netinkamas tapti vadu.

Viskas čia atvirkščiai, nei mąsto liberalūs Vakarų demokratai. Gentinio tautos vado charizmą ir populiarumą kuria kaip tik drąsa peržengti taisykles. Pažeidimai čia yra galios ir stiprybės įrodymas. Kaip ir paslaptingumas, manipuliavimas aplinkiniais. Tarkim, netikėti premjerų ir kitų aukštų pareigūnų keitimai, atrodytų, be jokios priežasties ir paaiškinimų. Čia valdžios autoritetas yra ne tam, kad priverstų visus paklusti įstatymams. Atvirkščiai. Įstatymai čia reikalingi tiek, kiek priverčia visus paklusti valdžios autoritetui.

Tikras tautos vadas geriausiai valdo šalį leisdamas dekretus, o ne saugodamas įstatymus. Juk jis įkūnija pačią valdžios idėją, kuri yra aukščiau visko.

Taigi tautos vadas V.Putinas elgiasi taip, kaip ir dera aukštesniajai jėgai, neprivalančiai aiškintis. Užtenka, kad ji rūpinasi. Šitokios valdžios legitimumas kyla ne iš žmonių, o iš jos rūpestingumo.

Tai, kas dabar vyksta Rusijoje – savotiškai dėsninga. Ir politinė istorija, ir socialinė paprastų žmonių bei elito psichologija sudarė sąlygas išnirti į viršų tokio tipo žmogui, koks yra V.Putinas.

Imperijos žlunga, žmonių imperiniai charakteriai lieka

Nors ir panaši, tačiau tai nėra rytietiška despotija. Dabartinės Rusijos situacijos prototipų reikia ieškoti ne toli Rytuose, o mums gerai pažįstamoje Vidurio ir Rytų Europoje jos kritinių lūžių metu. Genialią šių pavojingų transformacijų analizę rasime klasikiniame Hannah Arendt veikale „Totalitarizmo ištakos”.

Tai atsitinka, kai imperijos žlunga, tačiau žmonės ir jų imperiniai charakteriai lieka. Jų gyvenimą ženklina idealo griūtis. Visa, kam jie buvo pasiryžę tarnauti, staiga tampa fikcija. Tikėjimo pagrindas slysta iš po kojų. Pats gyvenimas ima prarasti prasmę.

Netekęs savo realybės, šis charakteris priverstas transformuotis ir persiorientuoti į svajones ir legendas. Rusijos atveju tai legenda apie didingą tautą, kuri neša tikrąją šviesą visai žmonijai. Legenda žlugo kartu su SSRS, tačiau svajonė liko. Kartu liko didžiulis nusivylimas priešiška pasaulio realybe.

Tada atsiranda noras atsiriboti nuo pasaulio ir ieškoti išsigelbėjimo pačiose savo gentiškai suvoktos tautos gelmėse. Pačiame dugne. O tada jau kurti „mesijanistinius pansąjūdžius”, kurie pakeistų susikompromitavusią partinę demokratiją ir nušluostytų nosį visam pasauliui. Iš tokių jausmų gimė abu praėjusio amžiaus totalitarizmai – ypač nacistinis. Iš tokių jausmų dabar gimsta putinizmas, kaip ideologija ir kaip valdžios praktika.

Ne. Kol kas tai dar nėra totalitarizmas. Galbūt iki jo nebus nueita. Galbūt. Tad palinkėkime to Rusijai ir sau patiems.