Lankstus darbo laikas neturėtų būti privilegija, o skatinti darbo našumą ir įmonių konkurencingumą, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai. Anot jų, itin griežtas darbo laiko reguliavimo modelis Lietuvoje sudaro nepalankias sąlygas ekonominei veiklai plėtoti ir kenkia ūkio konkurencingumui.
LLRI nesiūlo keisti nustatytų 40 darbo valandų per savaitę, tačiau leisti žmonėms dirbti lanksčiau. Dėl to tikslinga supaprastinti tvarką, kaip dirbti ne visą darbo dieną, leisti laisvai taikyti suminę darbo laiko apskaitą ir individualiai susitarti dėl viršvalandžių.
Pasaulio banko verslo sąlygų tyrimo „Doing Bussiness” duomenimis, pagal darbo santykių reguliavimą Lietuva užima 133 vietą. Tai žemiausia Lietuvos užimama vieta iš visų 10 indikatorių. Bendras Lietuvos verslo sąlygų rodiklis – 26-oji vieta.
LLRI vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas teigia, kad 75 proc. Europos darbuotojų vis dar dirba nustatant darbo pradžios ir pabaigos valandas, tačiau toks darbo organizavimas populiarus tik pietinėse ir naujose ES šalyse, o kitose valstybėse darbo laikas daug lankstesnis. Daugiau nei ketvirtadalis JAV dirba pagal lankstų darbo grafiką.
„Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje daugiau nei pusė darbuotojų dirba pagal lankstų darbo laiko grafiką. Olandijoje ir Skandinavijos valstybėse 45 proc. darbuotojų dirba vienodą valandų skaičių kiekvieną dieną, o 53 proc. turi nustatytą darbo pradžios ir pabaigos grafiką. Pietų Europos valstybėse proporcijos kitos: 67 proc. dirba vienodą valandų skaičių kasdien ir 62 proc. turi nustatytą darbo pradžios ir pabaigos grafiką”, – aiškina G. Kadziauskas.
Lietuvoje tik dalis dirbančių žmonių, pavyzdžiui, žemdirbiai, taip pat užsiimantys individualia veikla ar užimantys vadovaujančias pareigas gali lanksčiau derinti darbo grafiką. Ekspertai siūlo leisti dirbti tada, kai reikia darbuotojui ir darbdaviui, leisti susitarti dėl darbo laiko, sumažinti apskaitos reikalavimus. Be to, siūloma supaprastinti darbo ne visą darbo laiką tvarką, panaikinti įmonėms ir organizacijoms apribojimus įsivesti suminę darbo apskaitos tvarką ir leisti ją įsivesti ne tik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse , bet ir „įprastoms” veikloms – įvairių paslaugų teikimui, kūrybiniams darbuotojams, leisti ne tik kolektyvinėmis bet ir individualiomis sutartimis susitarti dėl viršvalandinio darbo.
Toks lankstesnis darbo laiko reguliavimas, anot analitikų, padėtų spręsti darbuotojų trūkumo, emigracijos, šešėlinės ekonomikos, biurokratizmo problemas, leistų tinkamai paskirstyti darbo išteklius, sumažinti skirtumus tarp laisvai savo darbą organizuojančių ir pagal darbo sutartį dirbančių žmonių. Juolab kad darbo pobūdis kinta ir dėl šiuolaikinių technologijų tampa mažiau priklausomas nuo konkrečios vietos. Technologijos leidžia ne tik teikti paslaugas per atstumą, bet ir iš namų, o darbus namuose atlikti iš darbo vietos. Tai atveria galimybes geriau suderinti darbą, poilsį, šeimos bei kitus įsipareigojimus.