Lietuvos šou verslo ryklys, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas Arūnas Valinskas trečiadienį jį užklupusį gimtadienį pasitiko paskendęs kasdieniuose darbuose. „Nors mano amžius jau nebe tas, kai gimtadienių laukiama, manau, kad ir šiais metais staigmenos neišvengsiu”, – 41-ojo gimtadienio išvakarėse prognozavo sukaktuvininkas.
– Kokiomis nuotaikomis gimimo dieną pasitinkate šiais metais?
– Aš gimtadienių nepasitinku. Jie patys apie save primena ir netyčia ateina. Oficialiai netgi draugų, kolegų ir pažįstamų į gimtadienį niekada nekviečiu. Aš tiesiog informuoju, kad velionis pašarvotas namuose, o lankymas nuo šeštos vakaro. Pagerbti galima padedant vainikėlį ir visa kita.
– Tikriausiai nustebinti originalia dovana jus gana sudėtinga?
– Dažniausiai aš pats pateikiu staigmenas: ir per savo, tiek per kitų gimtadienius. Visus kolegas, kurie švenčia savo gimtadienius, galiu nustebinti labiau negu jie mane per mano gimtadienį su savo dovanomis.
– O Jūsų žmona Inga? Nejau ir jai be šansų jus apstulbinti?
– Viena didžiausių gimtadienio staigmenų buvo, kai Inga su vaikais, tuomet dar mažiukais, padovanojo man kalbančią papūgą. Dovana buvo su mintimi, kad turėčiau su kuo pasikalbėti, kai namuose su visais susipyksiu. Nors papūga kalbanti, iki dabar moka pasakyti tik kai kuriuos pavienius žodelius. Tad bendrauti mums nelabai išeina.
– Kurios šventės labiau laukiate: Kalėdų ar gimimo dienos?
– Aišku, kad Kalėdų. Juk per jas gimė Kristus, o ne kažkoks A.Valinskas (juokiasi). Mūsų šeima niekada nesureikšmina šios šventės kaip bažnytinės.
Kalėdos – tai proga visiems pabūti kartu: pasėdėti, patylėti, pakalbėti. Kūčių vakarą nueiti į pirtį, nusiplauti senųjų metų nuodėmes, susėsti prie bendro stalo, užkurti židinį. Iš tiesų tiek mažai žmogui reikia. Į mūsų šeimą ateina laikas, kai išsilaksto vaikai. Vyresnėlis jau antri metai studijuoja Anglijoje. Kol jo nėra, kaip ir ne visa šeima namuose.
– Kokios dovanos jus pradžiugina?
– Laukiu draugų, ne dovanų. Kiekviena naujai išaušusi diena man yra geriausia dovana. Na, žiūrint su kuo ji išaušta. Man kol kas kiekviena diena – dovana. O draugai gali ateiti ir be dovanų. Aš nelabai ir aiškinuosi, kas kurią dovaną dovanojo. Iš karto jų išvynioti nė nebandau. Nors tai gal ir blogo tono ženklas? Nepaiimi, nepasidžiaugi. Bet juk džiaugiesi ne dėžute ar spalvotu jos turiniu. Džiaugiesi atėjusiu žmogumi, jo akimis, džiaugiesi, kad gali dar kartelį su juo pabūti, gali praleisti dar vienus metus kartu šioje ašarų pakalnėje.
– Esate iš žmonių, kurie dar vienerių metų naštą pasitinka iškelta galva?
– Niekada nebėgau nuo savo gimtadienių. Čia būtų tas pats kaip bėgti nuo savo gimimo ir nuo savo mirties. Jei kas žinotų savo mirties datą, matyt, gimtadienius švęstų linksmiau: galvotų, kad dar visko bus, o ne kad jau paskutinis kartas.
– Kokie jums buvo jau besibaigiantys 2007-ieji?
– Kaip visada: turiningi, sunkūs, darbingi. Jie prabėgo kaip dar viena darbo savaitė. Astrologai metų pradžioje sakė, kad šie metai Šauliui bus ypatingi: ką jau Šaulys padarys, tai dvylikai metų į priekį. Nieko aš čia tokio ypatingo nepadariau. Nors gali atsitikti taip, kad iš to, ką mes šiais metais pradėjome, ateityje kažkas išaugs.
– Kalbate labai paslaptingai.
– Įsigijome žuvininkystės tvenkinius. Tai buvo labai spontaniška mintis.
Rimas Kurtinaitis, pamatęs tą džiaugsmą, pasakė, kad tai – geriausia, ką galėjau padaryti savo gyvenime. Kol kas investuojami pinigai, o paskui gali būti, kad ši investicija dirbs pati už save.
Nesiruošiu iš to daryti rimto verslo. Visų pinigų neuždirbsi. Tiek, kiek jų dabar yra, iš principo jau užtenka. Juk neatsigulsi į karstą su dviem kostiumais.
Kiek reikės vaikams – jie užsidirbs patys, gavę pradinį kapitalą.
– Galėtumėte pavadinti savo gyvenimo kelią laimingu?
– Gyvenimo kelias nebūna laimingas arba nelaimingas. Klausimas, koks kilometro stulpelis yra paskutinis. Jeigu jis juodas, kartais prieš mirtį atrodo, kad tavo gyvenimas prabėgo be prasmės, o jei baltas, tuomet šviesu. Tiesa, kartais gyvenimo kelias būna sunkus, o žmonės išeina nebūtin laimingi.
– Nesulaukėte šiais metais astrologų žadėtų kiaulysčių?
– Iš mano pusės jų tikrai nebuvo. Nors gal kas ir galvoja, kad aš jam kiaulystę iškrėčiau. Vienas astrologas man paaiškino, kad 42 metų vesiu trečią kartą. Nors dar pirmoji mano santuoka nesibaigusi. Panašu, kad per metus turėsiu daug ką nuveikti (juokiasi). Jei atvirai – žmonės, kurie sureikšmina savo gimtadienį iki astrologinių prognozių ir jomis vadovaujasi… Aš juos puikiai suprantu, bet pats taip nedarau.
– Sakoma, kad kartais norint judėti toliau būtinas postūmis.
– Taip, kartais reikia įspirti į užpakalį, kad būtų postūmis eiti pirmyn. Tikrai nesu iš tų, kurie to spyrio negavę. Aš greičiau iš tų, kurie patys sau užpakalį spardo, kad neužmigtų ant laurų.
– Arūnai, ką palinkėtumėt tiems, kurie dar laukia savo laimės paukštės?
– Reikia tikėti savo sėkme ir nebijoti ja pasidalinti su tais, kurie ją įkvėpia būdami šalia. Ne mažiau svarbu savo sėkme pasidalinti su tais, kuriems nesiseka.