Gugenheimo muziejaus pliusai ir minusai

Aistros dėl Guggenheimo muziejaus verda ne tik Vilniuje. Čia buvęs sostinės meras Artūras Zuokas susitarė dėl jo statybos, o dabartinis vicemeras Algirdas Paleckis pareiškė, kad to nebus, nes brangiai kainuoja. Guggenheimo muziejų gerbėjų yra visame pasaulyje, bet daugiausia diskusijų kelia dabartinio Guggenheimo fondo vadovo Thomo Krenso veikla ir užmojai. Labiausiai šiam žmogui priekaištaujama dėl to, kad meną jis verčia verslu.

Baltas serpantino formos muziejus Niujorke – vienas žymiausių pasaulio pastatų. Jį Solomonui R.Guggenheimui suprojektavo architektūros garsenybė Frankas Lloydas Wrightas. Salomono tėvas Meyeris atvyko į Ameriką 1948 metais iš Šveicarijos ir per keliolika metų sugebėjo susikrauti turtus, apie kuriuos svajoja visi emigrantai.

Guggenheimų imperijai priklausė sidabro ir vario kasyklos, taip pat metalurgijos įmonės Kalorado valstijoje, Aliaskoje, Meksikoje ir Čilėje, todėl Meyerio sūnūs galėjo gyvenime daryti tai, ką tik norėjo. Solomonas užsimanė propaguoti abstraktųjį meną. Pirmas jo muziejus, įrengtas buvusiame automobilių salone, buvo atidarytas 1939 metais. Baltasis F.L.Wrighto muziejus, kuriame sutilpo įspūdinga Guggenheimo kolekcija, atsirado tik po 20 metų.

Modernusis menas buvo ir Solomono dukterėčios Peggy aistra. Nuo 20 metų ši turtinga amerikietė globojo Paryžiaus bohemą, materialiai rėmė jai patikusius talentingus meilužius. Tuoj po karo Peggy nusipirko XVIII amžiuje Venecijoje statytus rūmus „Palazzo Venier dei Leoni” ir persikėlė į juos gyventi. Ten pat atsidūrė ir moters surinkta meno kolekcija. 1976 metais matydama, kad gyvenimas eina į pabaigą, Peggy užrašė rūmus ir kolekciją dėdės muziejui.

Bilbao efektas

Viena garsiausių Guggenheimo muziejaus surengtų parodų vadinosi „Brazilija: kūnas ir dvasia”. Per pusę metų ją apžiūrėjo pusė milijono lankytojų. Tačiau ne vienas tą ekspoziciją pavadino „blogiausia iš visų matytų”.

Į viršų kylančios spiralės viduje buvo įrengtas Sao Bento de Olintos bažnyčios, laikomos Brazilijos baroko šedevru, altorius. Jo atgabenimas į Niujorką sudarė didžiąją dalį parodos išlaidų, nes reikėjo specialių dėžių, specialių liftų, su meno kūriniais mokančių dirbti žmonių. Tačiau visa tai niekam nerūpėjo. Parodos kritikai sakė, kad tikrą altoriaus grožį galima įvertinti tik bažnyčioje, o į Niujorką jis atvežtas vien tam, kad būtų galima surengti didelį šou, kuriam daug dėmesio skirtų žiniasklaida. Taip negailestingai tą ekspoziciją vėliau apibūdino net jos šefė Anda Rottenberg.

Panašiai manančiųjų atsirado ir daugiau. „Juodai nudažytos sienos, visur mirgantys vaizdo ekranai – ši paroda kelia galvos skausmą, blaško dėmesį, ji klaustrofobiška ir klaustrofoniška. Toks ekspozicijos įrengimas – tai tik apsimetinėjimas, jog taip pristatomas menas. Meno kūriniai virto šou verslo rekvizitais. Ta paroda – Brazilijos kultūros įžeidimas”, – parašė ir „The New York Observer”.

Menas priklauso nuo vadybos

Tačiau Guggenheimo fondo vadovas Thomas Krensas manė kitaip. Jis jau prieš trejus metus buvo nutaręs, kad vienas muziejų turi atsirasti Brazilijoje. T.Krensas žinojo, jog už minėtos parodos surengimą Niujorke Brazilijos valdžia jam liks amžinai dėkinga, nes Brazilija virs madinga valstybe, o klestinčios tos šalies kompanijos parems Guggenheimo fondą. Kritikų pastabos negalėjo pakeisti fondo vadovo planų, nes vien už parduotus bilietus Guggenheimo muziejus gavo beveik 4 mln. dolerių. Tiesiog išgraibstyti buvo po 50 dolerių kainuojantys 600 puslapių albumai, taip pat nupirkta 20 tūkst. marškinėlių su parodos logotipu. Jie kainavo po 28 dolerius.

Paskui parodos organizatoriai sukrovė eksponatus į dėžes ir nugabeno į Bilbao, apie kurį 1997 metais nedaug kas buvo girdėjęs. Bilbao – pramoninis, neperspektyvus baskų miestas, turintis daugybę bedarbių, – greitai virto viena lankomiausių turistų vietų. Prie to daugiausia prisidėjo Guggenheimo muziejus. 1999 ir 2000 metais įmantriai kampuotame pastate, kurį suprojektavo Frankas Gehry (neseniai viešėjo Vilniuje; dabar jam JAV iškelta byla už komplekso Stata Center projektavimo klaidas, nes ten nuolat varva vanduo, pelija pastato sienos, o pasnigus dėl langų ir stogo formos kyla pavojus praeiviams), apsilankė daugiau žmonių nei bet kuriame kitame pasaulio muziejuje. Jis iki šiol patenka į lankomiausių muziejų penketuką. Taip T.Krensas tam nedideliam miestui davė vieną garsiausių mūsų laikų architektūros šedevrų ir sukūrė sąvoką, kuri vadinama Bilbao efektu.

Guggenheimo muziejui baskų valdžia nepagailėjo 100 mln. dolerių. Aišku, jei baskai būtų sumanę statyti tą pastatą patys, jie būtų neturėję ko ten eksponuoti. Tačiau T.Krensas surinko iš Niujorko muziejaus saugyklų XX amžiaus darbus, jam labai patinkančius mondrianus ir kandinskius, kurie dabar į Bilbao kaip magnetas traukia milijonus turistų.

Dėkinga Bilbao savivaldybė ne tik sumokėjo už muziejaus projektą ir statybas, bet dar pervedė 20 mln. dolerių Guggenheimo fondui. Jam Bilbao muziejus ir priklauso. Tiesa, kritikams tai leidžia sakyti, kad baskai sumokėjo 120 mln. dolerių už muziejų, kuris jiems nepriklauso ir kurio ekspozicijoms jie beveik nedaro jokios įtakos. Į tokias pastabas T.Krenso gerbėjai atkerta: Bilbao skaičiuoja pelną. Ir dar kokį.

Polinkis į prabangą

61 metų T.Krensas yra meno ir vadybos magistras, nes studijavo menotyrą Niujorko valstijos universitete, baigė Jeilio universiteto administravimo mokyklą. Jis dievina motociklus ir juodus drabužius, pirmenybę teikia mados namų „Armani” apdarams. Vieniems šis vyras atrodo labai arogantiškas (gal todėl, kad būdamas aukšto ūgio į visus žiūri iš viršaus), kitiems – nedrąsus. T.Krenso kritikai teigia, jog jis neturi meninės nuojautos, esą tai rodo jo kuruojamos parodos. Tačiau net aršiausi T.Krenso priešai pripažįsta, kad jis – nuostabus vadybininkas.

Didžiausios pasaulyje kultūrinės institucijos vadovas su visais kalba tarsi rinkodaros specialistas. Duodamas interviu žurnalistams taip pat pirmenybę teikia muziejininkystei kaip verslui, o ne menui.

„Gyvenimo prasmė – tai savęs propagavimas”, – nesikuklindamas pareiškė T.Krensas 2000 metais Giorgio Armani kūrybinio darbo 25-mečio proga Niujorko muziejuje atidarydamas šio mados diktatoriaus parodą. Ekranuose be perstojo buvo rodomi Holivudo filmai, kuriems G.Armani kūrė drabužius. Per parodos atidarymą netrūko ir Holivudo žvaigždžių, atėjusių parodyti savo meilę garsiajam dizaineriui.

Kitą dieną prie Guggenheimo muziejaus išsirikiavo ilgiausios eilės norinčiųjų pamatyti tą parodą. Niujorke „Armani” kolekciją apžiūrėjo milijonas žmonių. Tiek pat ir Bilbao. Ten ji buvo nuvežta iš Niujorko. Taip Armani atsimokėjo T.Krensui už 15 mln. dolerių dotaciją, gautą iš jo.

Motociklų menas

Po trejų metų Guggenheimo fondo vadovas muziejuje surengė parodą „The Arts of Motorcycle”. Per jos atidarymą T.Krensas, pats užkietėjęs motociklininkas, kalbėjo: „Motociklas įkūnija daugybę mūsų epochos dalykų – techniką, greitį, nonkonformizmą, permainas, žodžiu, įkūnija XX amžių.” Nors ta paroda daug kas piktinosi, T.Krensas atkirto: „Kultūra – tai ne tik edukacija. Tai ir pramoga. Mums sekasi todėl, kad tikime tuo, ką darome.”

Oficialiai šią parodą rėmė koncernas BMW, nors tarp 130 eksponuojamų motociklų, tik 6 buvo pagaminti jo. Užtat ant 65 dolerius kainavusio parodos katalogo viršelio puikavosi BMW motociklas, ir visi žinojo, kad būtent tokiu po Niujorką važinėja pats T.Krensas.

Ar „Guggenheim” virs „McDonald’s”?

Anot kritikų, pasaulyje žinomiausias amerikiečių prekių ženklas – „McDonald’s”, o po jo eina „Guggenheim”. T.Krensas dėl to nepyksta, nes tai tik palengvina derybas su parodų rėmėjais. Kritikai dar sako, kad savo autoritetu jis daro spaudimą vietos valdžiai. T.Krensas atkerta, jog žinomas ženklas veikia visuomenės nuomonę, mažiau pinigų reikia skirti reklamai, parodą aplanko daugiau žmonių, muziejų tinklams ir galerijoms lengviau apdrausti meno kūrinius ir juos transportuoti, nes jau pats žodis „Guggenheim” rodo kokybę.

Ir iš tiesų už visa tai Guggenheimo muziejus turi būti dėkingas

T.Krensui. Jau 1989 metais, kai jis pradėjo vadovauti fondui,

Niujorko muziejų aplankė per 350 000 žmonių. Todėl netrukus pastatą prireikė remontuoti. Kadangi Jungtinėse Valstijose privačių meno institucijų valstybė neremia, Guggenheimo muziejui taip pat reikėjo pačiam susirasti lėšų. T.Krensas sumanė prestižinį pastatą nuomoti. Jame pradėta rengti didžiausių finansinių kompanijų banketus, simpoziumus, net Niujorko turtuolių vestuves. Pirmenybę T.Krensas teikdavo tiems, kurie daugiau mokėdavo.

Taip buvo surinkta visa remontui reikiama suma ir 1992 metais niujorkiečiai išvydo atnaujintą pastatą. Tačiau T.Krensas neatsisakė ir už nuomą gaunamų pajamų, tik dar labiau pakėlė įkainius. Šį pastatą ir šiandien galima išsinuomoti, jei tam tarpininkauja Guggenheimo fondas.

Būdamas labiau vadybininkas, o ne muziejininkas T.Krensas ėmė mąstyti apie pasaulinę ekspanciją. Jis svarstė kaip tikras amerikietis: kuo muziejus didesnis, tuo įtakingesnis. Ir čia jau svarbu ne tiek menas, kiek galia.

Guggengeimo muziejus virto globaliu, nes, T.Krenso nuomone, dabartiniame pasaulyje išsilaiko tik globalios institucijos. Be to, atlikti tyrimai parodė, kad šiuolaikinis meno vartotojas linkęs leisti pinigus menui, tiksliau – kontaktui su menu. Turtingose Vakarų šalyse įprasta vaikščioti į muziejus. Žmonės turi pinigų, o meno institucijos pasirūpina, kaip juos išleisti. Būtent todėl paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį pasaulyje atidaryta daugiau muziejų ir galerijų nei nuo XIX amžiaus pabaigos. Anksčiau šios įstaigos buvo steigiamos nacionaliniam paveldui eksponuoti, o dabar tam, kad būtų rinkoje. Ten, kur daug muziejų, mėgsta lankytis turistai. Dėl to kuriama daugiau naujų darbo vietų, plečiasi infrastruktūra ir komunikacijos, plaukia investicijos. Tokiuose miestuose nori gyventi išsilavinę ir turtingi žmonės – tai geriausiai įrodė Bilbao.

Didysis pastatų šou

Įvertinęs visus minėtus dalykus T.Krensas nutarė, kad atėjo laikas ištuštinti saugyklas – metų metus gulėjusius kūrinius sukabinti ant sienos, sukelti daug triukšmo, ir žmonės ims plūsti. Tik tam reikia pastatų visame pasaulyje, kad keliaudamos iš vieno muziejaus į kitą tos pačios ekspozicijos uždirbtų pinigų.

Baskai atėjo pas T.Krensą patys, nors tuo metu jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Berlyną, nes susivienijus Vokietijai šis miestas tapo madingas. Tačiau vokiečiai buvo linkę kurti savo muziejus, todėl pasiūlymo nepriėmė, tik „Deutsche Bank” užleido vieną aukštą savo pastate „Unten den Linden”. Taip 1997 metais nedidelėje salėje atsirado „Deutche Guggenheim”. Jo ekspozicija buvo nelabai įdomi, bet reklaminė strategija parengta ypač talentingai, todėl lankytojai ėmė plūsti.

Bilbao efektas lėmė, kad prie Guggenheimo fondo nusidriekė ilga eilė. 60 miestų panoro turėti tokį muziejų. 2000-ųjų rudenį T.Krensas, pasitelkęs bene garsiausius mūsų laikų architektus – Bilbao muziejaus autorių F.Gehry ir olandą Remą Koolhaasą, suprojektavusį daug efektingų pastatų Europoje bei Amerikoje, leidosi į kelionę aplink pasaulį ieškoti vietų naujiems Guggenheimo muziejams.

Pati geriausia vieta jiems pasirodė Niujorkas. T.Krensas, F.Gehry ir miesto meras R.Giuliani nutarė, kad naujasis muziejus iškils uosto krantinėje šalia Manhatano. Planuota, jog susipynusių titano juostų pastatą sudarys 40 aukštų, jame bus komercinės patalpos ir milžiniškos parodų salės. Tam reikėjo 800 mln. dolerių, bet muziejus turėjo sukurti 2,5 tūkst. darbo vietų ir dar tiek aplink jį. Tikėtasi, kad jame kasmet apsilankys 3 mln. žmonių, todėl vien už bilietus bus galima gauti 28 mln. dolerių. Ir čia svarbu ne tai, kas tame muziejuje bus eksponuojama, o pats pastatas. Architektūra darosi svarbesnė už meną, nes statinį pamato visi. Juk ir Bilbao muziejuje apsilankęs žmogus po kelerių metų sunkiai atsimena, ką jame regėjo, užtat pastatas į jo atmintį įsirėžia visam laikui.

Žvilgsnis į Ermitažą

T.Krensas jau svajojo ir apie didelį muziejų Rio de Žaneire bei mažesnį Zalcburge, tačiau labiausiai norėjo, kad jis atsirastų Sankt Peterburge.

Iš garsiausių pasaulio muziejų pinigų trūko tik Ermitažui. Jo kolekcijas T.Krensas net sapnuodavo. Jis troško paimti tuos kūrinius iš barbarų Rusijos ir rodyti Guggenheimo muziejuose visame pasaulyje, nes Ermitažas turėjo daug visuomenei patinkančių impresionistų, postimpresionistų, ankstyvųjų modernistų darbų.

Todėl kai 1999 metų pabaigoje T.Krensui paskambino apie Bilbao efektą girdėjęs Sheldonas Adelsonas ir pasiūlė dirbti drauge, jis nepraleido progos. Las Vegase Sh.Adelsono konsorciumas statė patį brangiausią pasaulyje viešbutį, o kad atsipirktų investicijos, reikėjo ko nors ypatingo. Juk į Las Vegasą nuolat plūsta žmonės, norintys leisti pinigus, bet trokštantys tai daryti įspūdingai. Turtingiems amerikiečiams jau nepakako piramidės, didesnio nei Egipte sfinkso, dirbtinių vulkanų. Jiems reikėjo naujų, įdomesnių pramogų, nes turtuoliai norėjo atrodyti rafinuoti. Sh.Adelsonas klausė T.Krenso, ar negalima iš to užsidirbti.

Atlikus rinkos tyrimus paaiškėjo, kad geriau statyti ne vieną, o du muziejus, ir imti už įėjimą į kiekvieną po 15 dolerių. Lankytojų turėjo būti ne mažiau kaip 5000 per dieną.

Suprojektuoti neorenesansinį ir kartu eklektiškai amerikietišką pastatą „The Venetian” buvo patikėta R.Koolhaasui. T.Krensas tuo metu rengėsi sudaryti „gyvenimo kontraktą”, t. y. ilgametę sutartį su Peterburgo Ermitažu. Guggenheimo fondas įsipareigojo per keletą metų suremontuoti ir pritaikyti ekspozicijoms buvusį generalinio štabo pastatą, o už tai Ermitažas turėjo padaryti savo kolekcijas prieinamas pasauliniam muziejų tinklui, tiksliau – Guggenheimo Ermitažui Las Vegase.

R.Koolhaasas suprojektavo du ypač modernius pastatus. Viename turėjo būti eksponuojami Peterburgo šedevrai, kitame – parodos, keliaujančios iš vieno Guggenheimo muziejaus į kitą. Deja, muziejaus atidarymas sutapo su tragiškais rugsėjo 11-osios įvykiais, todėl vienam pastatui F.Gehry pritaikyta paroda „The Art of Motorcycle”, o „The Venetian” rūmuose, virtusiuose „Guggenheim Hermitage”, iškabintos 45 Cezanne’o, Chagallo, Gauguino, Monet ir kitų dailininkų drobės nesulaukė tokio ažiotažo kaip tikėtasi. Tiesa, kūriniai buvo įvertinti 2 mlrd. dolerių, t. y. ketvirčiu daugiau nei „The Venetian” pastatas.

Nauji projektai

Nors Guggenheimo muziejai virto pasauliniu pramogų tinklu, jų lankomumas padidėjo, o pats T.Krensas susikrovė turtus, pastaruoju metu fondo vadovas sulaukia vis daugiau kritikos. Teigiama, jog orientuodamasis į vienadienius turistus T.Krensas sumaišė muziejų su Brodvėjumi. „Sukurti šurmulį aplink bevertį meną – tai „Spice Girls” logika. Deja, ta logika užvaldžiusi Guggenheimą”, – rašė Jerry Saltzas Niujorko laikraštyje „The Village Voice”.

Būtent dėl to nepavyko atidaryti muziejaus Varšuvoje. Kaip teigė miesto valdžia, nors muziejaus pastatas suprojektuotas nuostabus, neaišku, kas jame bus eksponuojama. Lenkams nepatiko ir tai, kad brangiai kainuosiantis statinys nepriklausys miestui, todėl T.Krenso pasiūlymą jie pavadino „kultūriniu imperializmu”.

Po rugsėjo 11-osios Guggenheimo fondas net buvo patekęs į finansinius spąstus, nes Las Vegase nesulaukta tiek lankytojų, kiek tikėtasi. Niujorkas atidėjo naujo pastato statybą, o Brazilija nutarė palaukti geresnių laikų. Atsisakyta statyti muziejų ir Zalcburge. Tačiau šiais metais reikalus pataisė Abu Dabis. T.Krensas pasirašė sutartį su Jungtinių Arabų Emyratų šeichu Sultanu bin Tahnoonu al-Nahyanu, kad pastatys kultūros šviesulį Artimuosiuose Rytuose. Ten, kur anksčiau buvo beduinų stovyklos, iškils 4 muziejai, vaidinamųjų menų centras ir 19 meno paviljonų. Juos suprojektuos F.Gehry, Zaha Hadidas ir Jeanas Nouvelis. Vizija dykumoje – naujausia, dar neįgyvendinta Guggenheimo fondo svajonė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.