Unikalią terapiją – Rosen masažą uostamiesčio visuomenei pristatė viešnios iš Axelsons gimnastikos instituto Stokcholme (Švedija) Rosen terapeutės Yrsa Kjerrgren bei Lotta Johansson.
Axelsons institutas – viena didžiausių pasaulyje alternatyvių gydymo būdų mokykla, veikianti daugiau nei 40 metų.Jame mokoma ir Marion Rosen terapijos. Kas tai per metodika, „Vakarų ekspresui” papasakojo instituto dėstytoja Yrsa Kjerrgren.
Lietuviai gerai žino, kas yra klasikinis masažas, pradeda susipažinti su rytietiškais, ajurvediniais. Tačiau vargu ar kas girdėjo apie Rosen masažą. Kuo jis ypatingas?
Pas mus taip pat paplitęs tiek klasikinis, tiek ajurvediniai masažai. Tačiau Rosen metodas įdomiausias. Pridedame rankas prie kūno, kur įsitempę raumenys, ir apglėbę laikome. Nereikia nieko daryti, tik laikyti, tik būti su klientu čia ir dabar, jokių manipuliacijų su jo kūnu. Tai tarsi susitikimas su įtampa, kurio metu raumenims primename, kad jie yra įsitempę, nes pats žmogus to jau nebeįsisąmonina, nebereaguoja. Tuomet atgyja prisiminimai, iškyla pamiršti praeities vaizdai, sukėlę tą įtampą, ir raumenys atsipalaiduoja. Būna, kad atsipalaiduojama ir neįsisąmoninus įtampos priežasties – suvokimas ateina vėliau.
Tai, galima sakyti, net ne masažas, o atsipalaidavimo metodas, nes be atsipalaidavimo niekas nevyksta. Būtent tada, kai mumyse atgyja prisiminimai, iškyla paveikslai, galime pakeisti savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, žmogus vaikščiojo susitraukęs, stresuodamas, o terapijos metu pajunta: „Ko aš toks įsitempęs, juk galiu pagaliau atsipalaiduoti”. Jis suvokia, kad nereikia būti visą laiką įsitempus, galvojant, kaip čia niekam nieko blogo nepasakius, ir išdrįsta panaudoti savo potencialą, tapti tokiu, koks iš pradžių turėjo būti.
Kaip šis metodas buvo atrastas?
Šį metodą atrado Vokietijos žydė kineziterapeutė Marijon Rosen. Atlikdama klasikinę terapiją ji pastebėjo, kad žmonės vis grįžta su tomis pačiomis problemomis, kad niekas nesikeičia, vėl atgyja skausmas.
Laikui bėgant ji pastebėjo, kad po kiekvienu skausmu slepiasi koks nors įvykis. O kartais – svetimo žmogaus liūdesys, perimtas iš artimiausios aplinkos. Juk vaikai labai gerai identifikuoja kūno kalbą – stebėdami aplinką ir šalia esančius suaugusiuosius jie perima ir jų įtampas, automatiškai iš jų mokosi to net nesuvokdami. Dėl to savyje jie gali nešiotis svetimo žmogaus liūdesį, perimtą iš mamų ar močiučių. Ir terapijos metu toks žmogus suvokia, kad tas liūdesys su juo nesusijęs.
M. Rosen tai pastebėjo prieš 50 metų. Kai jai buvo 65-eri, ji organizavo pirmuosius kursus, ir šiandien, sulaukusi 99-erių, ji dar guvi ir atlieka šią terapiją, o jos metodas skleidžiamas visame pasaulyje. Švedijoje turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų apie šį metodą. Beje, Karolinskos institutas Stokholme, teikiantis kandidatūras Nobelio premijai medicinos srityje, tyrė, kokiu būdu šis masažas sukelia tokį poveikį. Tyrimo rezultatai visuomenei bus paskelbti prieš Naujuosius metus, kai juos išspausdins mokslinis medicininis žurnalas.
Kokiems žmonėms reikalinga ši terapija?
Visiems, išskyrus psichiškai nesveikus žmones. Puikiai esame išmokę viską užgniaužti, ir tai, ko negalėjom išreikšti, gali seanso metu išeiti į paviršių. Taigi visiems jo reikia.
Į mus kreipiasi ir sveiki žmonės, kurie jaučiasi prislėgti, kažkur įstrigę, kuriems gyvenimas kaip ši niūri lapkričio diena. Dėl to gali pasireikšti skausmas, migrena. Mes ligų negydome, bet sveikata paskui ateina pati, kai žmogus atsipalaiduoja. Kai kūnas stresuoja, jis nenusiteikęs sveikimo procesui – jis nusiteikęs kovoti, veikti.
Kaip klientai elgiasi terapijos metu, įsisąmoninę įtampų ar skausmo priežastį?
Įvairiai. Vieniems atrodo, kad nieko nevyksta. Kiti išlieja daug ašarų arba juokiasi. Tarp mano klientų – daug vyrų. Jie sako, kad tik grįžę namo leidžia sau atsipalaiduoti ir išsiverkti. Kiekvienas seansas skirtingas.
Kai man Rosen atliko masažą, pajutau, kad visas kūnas įsitempė ir pasijutau tokia mažytė, dar negimusi mamos įsčiose… Aiškiai išgirdau mamos balsą: „Neduok Dieve, negi vėl vaikas, per patį karo sūkurį?” Pradėjau verkti, nes pasijutau tokia nereikalinga, nelaukiama. Bet Rosen paklausė: „Ar dabar tu mamai reikalinga?” Kadangi galėjau atsakyti „Taip, reikalinga”, – man iškart ir atleido.
Ką jaučiate uždėjusi rankas?
Uždedame rankas, – demonstruoja pokalbininkė, – ir jomis stengiamės pajusti visą žmogų – ar jaučiamas kūne koks judėjimas, o gal jis visai ramus, gal jaučiama šiluma, o gal šaltis. Tada stengiuosi įeiti giliau ir pajusti raumenų įtampą. Ilgainiui pajuntu kontaktą su žmogumi, imu jausti, kaip kūnas ima keistis, kaip pakinta kvėpavimas. Kvėpavimas – svarbiausias barometras, parodantis, kuriuo keliu reikėtų judėti. Rosen nekart yra sakiusi, kad kvėpavimas – tarsi tiltelis tarp kūno ir sielos. Kai pajuntame, kad judėjimas vyksta, atleidžiame.
Žodžiais paaiškinti, kas tai yra, sunku. Kai pajunti, kaip terapija veikia, supranti, kas tai yra.
Kiek laiko reikia mokytis, kad taptum Rosen metodo terapeutu?
Reikia mokytis 3-3,5 metų. Jei išlaikai egzaminą, tada tampi mokiniu – 1-1,5 metų atlieki praktiką. Jos metu turi atlikti 350 terapijos seansų. Dauguma, kurie ateina mokytis, tampa terapeutais, bet ne visi. Jei žmogus išsiblaškęs, negali susikoncentruoti – terapeutu jis negali tapti. Juk terapijos metu labai svarbu užmegzti ryšį su žmogumi. Tai susiję ir su pagarba klientui.
Kita vertus, kad galėtum žmogų paliesti, nereikia ilgų mokslų – kiekvienas tai galime.
Rosen terapeutų daugiausia Šiaurės šalyse – apie tūkstantį, nors Rosen institutas įsikūręs JAV. Jis rūpinasi, kad Rosen metodas nebūtų iškraipytas, panaudotas kitose metodikose.