Mokslininkai priėjo prie bendros išvados: žmogaus agresija yra biologinės kilmės ir nulemta genetikos. Tačiau jos tikslas – ne griauti, o prisitaikyti prie gyvybinės veiklos sąlygų. Kitaip tariant, agresiją sukelia kliūtys kelyje į tikslą.
Pirmąsias agresijos kibirkštėles galima pastebėti labai anksti. Vienerių metų vaikas nukreipia pyktį į jį „nuskriaudusius” daiktus – stalą, į kurį susitrenkė galvytę, duris, privėrusias pirštuką, ir pan. Šie pykčio proveržiai kol kas labai trumpi – praeina taip pat staiga, kaip ir ateina. Mama nesunkiai nuramina mažylį fraze: „Leisk, papūsiu – ir nebeskaudės…”
Maždaug nuo dvejų metų vaikas ima protestuoti prieš tėvų „Ne”. Parduotuvėje dažnai galime išvysti „spektaklį”, kai, tėvams atsisakius nupirkti žaisliuką ar saldainį, vaikas krenta ant grindų ir klykia. Tuo tarpu tėvai, gėdydamiesi prieš aplinkinius („neišmokė” atžalos gražiai elgtis), dar ir nerimauja dėl vaiko sveikatos (kaprizai gali peraugti į tikrą isteriją). Jie nori kuo skubiau užbaigti šią viešą dramą, todėl pasirenka paprasčiausią būdą – patenkina vaiko reikalavimą. Arba, praradę savitvardą, vaiką purto, muša per sėdynę.
Nei vienas, nei kitas būdas nėra tinkamas. Tokiais atvejais svarbu išlaikyti racionalų žvilgsnį į savo „aktorių”: matote, kaip jis seka jūsų reakciją? „Kuris iš mūsų laimės?..” – reiškia jo elgesys. Tai jo kova dėl valdžios. Ir, beje, labai efektyvi. Todėl, kad pralaimi dažniausiai tėvai: arba jie nusileidžia, arba išsimuša iš pusiausvyros (panaudojate jėgą). Abiem atvejais tai yra kapituliacija.
Kai vaikas griebiasi savojo „ginklo”, atminkite pagrindinę taisyklę: spektakliui reikia žiūrovų. Iš pradžių kurį laiką sceną ignoruokite, tik nereikia piktnaudžiauti šia taktika – mažylio nervų sistema gana jautri.
Ką daryti, jeigu vaiko rauda vis stiprėja? Prieikite, švelniai jį palieskite ir ramiai pašnekinkite nukreipdami dėmesį. Jeigu scena vyksta parduotuvėje ar gatvėje, teisingiausiai būtų jį paimti ant rankų ir išsinešti.
Nemoralizuokite. Jis jūsų negirdi. Didžiausią poveikį žodžiai ir veiksmai turi tada, kai isterija baigiasi ir vaikas palaipsniui ima kontroliuoti savo jausmus.
Trimečio maištas
Tėvai visiškai sutrinka, jeigu vaiko agresija pasireiškia fiziškai – mažylis mėto daiktus, kandžiojasi, kumščiuojasi.
Toks elgesys itin būdingas trimečiams. Tai maištas prieš autoritarinį auklėjimą, savarankiškumo reikalavimas ir protestas prieš globos normas bei formas, tikusias anksčiau, tačiau dabar jau išaugtas.
Kaip neleisti vaikui tapti mušeika, kurio vengia bendraamžiai, tačiau, kita vertus, palaikyti jo naują santykį su savuoju „Aš”?
Trejų metų krizė būna komplikuota tuo atveju, kai tėvai ignoruoja savarankiškumo tendencijas ir siekia išlaikyti buvusį santykių modelį („Tėvų žodis – įstatymas”). Jeigu kalbame apie harmoningą vaiko ugdymą, tai būtent sukakus trejiems metams tėvai turėtų pakoreguoti šį požiūrį.
Agresyvų vaiko elgesį veikia daugybė faktorių. Labai svarbu, kaip tarpusavyje bendrauja patys tėvai. Jeigu jie dažnai barasi, vaikas greičiausiai elgsis provokuojamai. Tėvų pykčio protrūkiai atsispindi vaikuose tarsi veidrodyje.
Kaip reaguoti?
Jeigu pastebėjote, kad jūsų vaikas, žaisdamas su kitais, paleido kumščius į darbą, sulaikykite jo ranką, griežtai pasakykite „Negalima!”, o jeigu tai nepadeda, patraukite jį iš „kovos lauko”.
Nuveskite vaiką į tuščią kambarį, kur jis galėtų atvėsti. Galima pasiūlyti jam, pavyzdžiui, padaužyti kamuolį arba pagalvę. Grįžti pas vaikus jis gali su sąlyga, kad nieko neskriaus. Perspėkite jį: jeigu taip nutiks, jis ir vėl turės pabūti kambaryje vienas.
Atsakomoji reakcija
Be kovos dėl valdžios, trejų metų krizės ir nedarnių tėvų santykių, yra ir kitų priežasčių, kodėl mažą vaiką ištinka netikėti agresijos priepuoliai.
Dažnas sveikas vaikas, kuriam būtina išlieti energiją žaidžiant su bendraamžiais, sėdi namuose su močiute arba aukle. Jam trūksta erdvės judėti, gryno oro ir naujų įspūdžių. Jeigu jūsų vaikas nelanko darželio, du tris kartus per savaitę būtinai jį nuveskite arba į sporto treniruotę, arba į vaikų pramogų centrą.
Agresija gali pasireikšti ir iš pavydo.
Dažnas vaikas pavyduliauja ne tik kam nors konkrečiai (sesei, broliui), bet tarsi visam pasauliui. Jam regisi, kad mama ir tėtis myli visus, išskyrus jį.
Psichologai per konsultacijas išgirsta įvairiausių netikėtų tėvams istorijų: pavyzdžiui, vieni jų buvo priblokšti, kai šešiametis sūnus tyčia sudaužė brangią muzikos aparatūrą. „Iš kur jame tiek įniršio?” – klausė jie. Paaiškėjo, kad tėvai kas dieną vaikui kartodavo: „Nesugadink to, nesudaužyk šito, neužkliudyk ano…” Berniukas pavyduliavo daiktams! Jis matė, kaip pagarbiai ir švelniai, reikšdami meilę, tėvai elgiasi su technikos naujovėmis, kitais brangiais daiktais, tačiau nė nežvilgteli į jo kūrinius iš plastilino. Didžiuliame nuosavame name, pasirodo, neatsirado jiems atskiros lentynėlės, kaip ir vietos ant sienos – sūnaus piešiniams.
Susidūrę su vaiko agresija, tėvai pirmiausiai turėtų susimąstyti, ar tai nėra atsakomoji reakcija: į jų pačių šiurkštų tarspusavio bendravimą, į švelnumo stoką, draudimą būti labiau savarankiškam ir turėti savo nuomonę, o gal į bendraamžių elgesį darželyje. Dažnai vaikas namuose išlieja pyktį, susikaupusį kieno nors atžvilgiu toli už šeimos ribų.
Agresyvumas paauglystėje
Agresyvumo tema aktualiausia tampa paauglystės laikotarpiu. Daugelis tėvų skundžiasi, kad vaikas staiga pasidarė šiurkštus, kalba nepagarbiai, taikosi tyčia įžeisti.
Moralai nepadeda, ir tėvai griebiasi kraštutinių priemonių. O jos savo ruožtu sukelia vis naujų konfliktų.
Nė viena iš kariaujančių pusių įsikarščiavusi nesusimąsto, kuo tampa „priešininko” akyse ir gyvenime. Dažniausiai tėvai iš paauglio reikalauja ataskaitos, o šis kaltina tėvus kišant nosį ne į savo reikalus. Paauglys kovoja už niekieno nekontroliuojamą dalį savo gyvenimo, tėvai – už pelnytą ramybės jausmą.
Neverta problemos narstyti skubotai, kai emocijos įkaitusios. Ir paaugliui, ir tėvams pirmiausiai reikia nurimti ir tik tuomet sėsti prie derybų stalo.
Pirmiausiai tėvams vertėtų susimąstyti, ar jų elgesys su paaugliu nėra hipergloba. Jeigu taip, – atsisakykite jos. Jeigu reikalaujate, kad vaikas jums praneštų kur nors užtrukęs (tai jis gali suprasti kaip per didelę kontrolę), paaiškinkite jam, kad šis reikalavimas kyla ne iš siekio kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį, o iš nerimo dėl jo saugumo. Nė vienas vaikas tyčia nesiekia, kad jo tėvai be reikalo jaudintųsi.
Nekirskite iš peties
Bendraudami su vaiku, venkite skubos. Prieš priimdami sprendimą, išklausykite. Jūsų pirminė nuomonė gali būti klaidinga.
Neteikite reikšmės visiems vaiko veiksmams, kurie jums nepatinka. Perdėtas dėmesys tik įtvirtins nepageidaujamą elgesį.
Papasakokite vaikui apie jausmus, kuriuos jūs jaučiate, kai jis elgiasi netinkamai.
Neįsitraukite į ginčą, kuris veda prie klausimo, kuris namuose viršesnis.
Vaikas priešinasi norėdamas įsitvirtinti. Leiskite dažniau jam pajausti, kad jo nuomonė svarbi ir kad jos paisoma.
Kuo mažiau draudimų – tuo geriau. Tačiau tų, kurie egzistuoja, pažeisti neleiskite.
* Niekada nesakykite vaikui, koks blogas jis pats. Kalbėkite apie jo elgesį.
Kuo dažniau leiskite vaikui suprasti, kad mylite jį ne už tai, kad jis – paklusnus, o už tai, kad jis yra.