Šį savaitgalį „dieviškąja teatro klaida” vadinamas Benas Šarka kviečia aštrių pojūčių ištroškusius neteatro gerbėjus į spektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka” premjerą Menų spaustuvėje. Joje – tradiciškai, bet visai netikėtai visom vaivorykštės spalvom vėl žaižaruos Beno Šarkos magija – nuo ore pakibusių poetinių metaforų iki muzikuojančių 5 litrų talpos butelių, nuo apsmukusių trumpikių iki atviros ugnies viražų, nuo pistoletų iki raudonų gėlių.
Spektaklyje pagal Gintaro Grajausko tekstus (scenarijaus autorė – Gabrielė Labanauskaitė) Benas Šarka tikina žiūrovus, kad jis – visai ne aktorius. Nes jis – teatro budintis, saugantis tuštumą. Nūdienos herojus be heroikos. Žmogus, pasiklydęs tarp poezijos, prozos ir komikso, ieškantis to, kas lieka, kai nelieka nieko. Tuštuma? Tačiau, kaip pabrėžia Benas Šarka, gamta tuštumos nemėgsta. Todėl scena pilna daiktų.
Ne teatro butaforijos, o tikrų daiktų. Kuriuos Benas Šarka pats renka, su jais susigyvena, paverčia juos spektaklių bendraautoriais ir aktoriais. Seni rakandai, virvės, vielos, buteliai, lėkštės, šukės, kibirai, peiliai tiesiog gyvena savo gyvenimą, o papuolę į sceną, netikėtai atgimsta virsdami muzikos instrumentais, kostiumais, pašnekovais. Taip kasdienybė įsilieja į meną, žaidimas – į teatrą, o publika – į spektaklį, virsdama jo bendraautore.
Šiame spektaklyje, kurį teatro kritikė Gitana Gugevičiūtė vadina „labiausiai socialiniu” iš visų Šarkos sukurtų, kūrėjas užsiima šiandieninio herojaus paieškomis: jis – tai vaikas su mutoniniais kailinukais, tai šaulys su „šauniuku” ant peties, tai tiesiog laikraštį skaitantis vyras ar stebėtojas. Tačiau visai nesvarbu, kas esi, jei nori būti herojus, privalai eiti „prieš traukinį”. Kaip Beno Šarkos mėgstamame posakyje: „Kiekvienas kvailys eidamas prieš traukinį žūna. Bet tu eik ir nežūk”.
Klaipėdietis Benas Šarka su „Gliukų teatro” spektakliu „Kas lieka, kai nieko nelieka” Menų spaustuvės „Kitoje” salėje – jau šį šeštadienį ir sekmadienį.