Senus vertingus daiktus antikvarai lygina su nekilnojamuoju turtu. Pasak jų, praėjusių amžių palikimas kas pusmetį pabrangsta dešimčia procentų, o carinės Rusijos tapybos, monetų, apdovanojimų ir kitų daiktų vertė išauga dvidešimčia procentų kas ketvirtį. Atrodo, verslas – užtikrintas, tačiau Klaipėdoje senienomis prekiauja vos keli antikvariatai. Kodėl?
Ilgalaikė investicija
„Antikvarai gyvena, patalpas nuomoja ir išlaiko tik iš procentų, gautų nuo parduoto daikto. O antikvariatas – ne drabužių parduotuvė, čia daiktai gali metų metus laukti pirkėjo”, – samprotavo antikvariato, esančio Didžiojo Vandens gatvėje, pardavėja Raimonda Ubavičienė.
„Antikvariatui reikia didžiulių investicijų, – antrino kito antikvariato, esančio Kurpių g., savininkas Gediminas Žulys. – Vien komisiniais daiktais neprekiausi. Ateina žmogus, siūlo 1000 litų vertės daiktą už 500 litų. Aš jį nuperku, tačiau, kad ši investicija grįžtų, gali tekti pusmetį laukti. Tokių daiktų antikvariate – šimtai”, – aiškino vyras.
Ateina pasigrožėti
Abu pašnekovai patikslino, jog žmonės domisi senienomis. „Pas mus nemažai žmonių užeina, tik kad paprastas pirkėjas dažnai neįperka patinkančio daikto, kainuojančio nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių litų, tik pasigroži. Pavyzdžiui, yra vienas žmogus, kuris vis ateina pasidžiaugti vieninteliu norvegų dailininko Gude 1825 m. nutapytu paveikslu – realistiniu peizažu”, – sakė R. Ubavičienė.
Šiame antikvariate parduodami prabangūs baldai, meno kūriniai, interjero puošmenos. Apie kiekvieną iš jų pardavėja suteikia informacijos.
„Čia – šv. Cecilijos paveikslas – Karlo Dolčio paveikslo, saugomo Drezdeno galerijoje, kopija. Vokiečių tapytojas Rauhe ją nutapė 1922 m. Šių graviūrų autorius – Albertas Muchas. Tai jugendo stiliaus atspaudai, padaryti 1900 m. Turime penkis darbus. Jie labai gražūs ir palyginti nebrangūs, po 200 Lt. Šis impresionistine maniera nutapytas paveikslas galbūt senesnis už Gude, datuojamas 1807 m. Tačiau jo autorius vokietis Donhauzeris – ne taip gerai žinomas. Vengrų dailininko Vlavinskio natiurmortas atvežtas iš Austrijos. Turime daug gražių paveikslų iš Rusijos, Danijos, Vengrijos, tačiau jų autorystė nežinoma, nes nėra parašų”, – pasakojo ponia Raimonda.
Natūralaus medžio stalas į antikvariatą atkeliavo iš Sankt Peterburgo, iš ten pat atvežtas ir sekreteras. O rytietiško stiliaus vyriškas viskio stalelis pirktas iš vienos klaipėdietės. Prancūziškas ir itališkas šviestuvai iš bronzos ir krištolo – 1920-ųjų metų. Laikrodis, sprendžiant iš ant jo tupinčio erelio, mena hitlerinės Vokietijos laikus. XIX a. pabaigos tradicinės japoniškos lėlės į Klaipėdą atvyko iš Amerikos…
Atveža iš Vokietijos
R. Ubavičienė sakė, kad dauguma senovinių daiktų į antikvariatą atkeliauja iš Vokietijos. „Antikvariato savininkas perka senienas Vokietijos aukcionuose arba parduotuvėse. Ten jų daug, juk ten ir dvarai buvo, ir jų vertybės buvo saugomos iš kartos į kartą. O pas mus antikvarines vertybes sunaikino karas ir komunistinis režimas. Rinka apytuštė, o senienų poreikis yra. Ypač daug antikvaro mėgėjų yra Vilniuje”, – aiškino pašnekovė.
Antikvariato pardavėja tikino, jog labai retai brangų senovinį daiktą į antikvariatą žmonės atneša finansinių bėdų prispirti. „Dažniausiai senienos keliauja iš rankų į rankas. Antikvaro rinką reguliuoja ir valdo kolekcininkai, jie perka, parduoda arba keičiasi senoviniais daiktais. Pavyzdžiui, meno kūrinį keičia į baldą. Retai pasitaiko tokių kolekcininkų, kurie renka vieno autoriaus kūrybą, prisiriša prie daiktų”, – pasakojo R. Ubavičienė.
Populiariausi – miestų atvirukai
„Skirtingu laikotarpiu vis kitos senienos turi paklausą. Paskutinė mano parduota prekė – 30 prieškarinių radijo imtuvų. Prieš savaitę nusipirko vilniečiai radijo sporto entuziastai, – pasakojo antikvaras Gediminas Žulys. – Labai paklausi gera Lietuvos tapyba, tačiau jos praktiškai nėra. Po karo žmonės išvažiuodami į Vakarus gerų autorių kūrinius išsivežė. Todėl dabar pirkėjai į tapybą žiūri skersai. Įtarinėja, kad paveikslas gali būti tik kopija. Tačiau jei žmogui įdomu, galima padaryti ekspertizę restauravimo centre Vilniuje”, – aiškino pašnekovas man stabtelėjus prie aliejinės tapybos paveikslo, kuriame pavaizduota prieškarinė Klaipėda – laivai Danės upėje, raudonieji prekybos sandėliai.
Pasak G. Žulio, pastaruoju metu labiausiai kolekcininkai domisi senais atvirukais su miestų vaizdais. Antikvaras teigė, jog jau penkerius metus kyla tokių atvirukų kainos. Ypač brangūs tie, kuriuose pavaizduoto miesto ar pastatų dabar jau nėra. Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos atvirukai. Knygos pastaruoju metu, G. Žulio teigimu, labai nepaklausios, tačiau literatūra, susijusi su Klaipėda, Mažąja Lietuva, Rytprūsiais – labai populiari.
Prekyba atsigauna
„Man ypač malonu, kad tokiais dalykais domisi ne vokiečiai ar vilniečiai, o vietiniai žmonės, – džiaugėsi antikvaras. – Anksčiau klaipėdiečiai antikvariatuose įsigydavo tik vieną kitą smulkmeną buičiai, o dabar – atsigauna prekyba. Tačiau palyginti su stambiais Vilniaus, Kauno kolekcininkais, mūsiškiai tėra „dūšios” kolekcininkai. Jei turi užspaudę kokį seną daiktą, tai laiko, šildo jį. Jie nevaikšto į susibūrimus, nesiūlo savo daiktų, nieko neperka”, – sakė G. Žulys, pats jau tris dešimtis metų kolekcionuojantis senienas.
„Viskas prasidėjo nuo pašto ženklų. Buvau surinkęs didžiulę kolekciją, kurią paskui iškeičiau į giminaičio sukauptą monetų kolekciją. Taip ir renku iki šiol monetas, taip pat atvirukus su miestų vaizdais. Tas mano hobis kažkaip savaime peraugo į verslą. Be to, užsiimu restauracija”, – pasakojo G. Žulys.
Čiurlionį grąžino į JAV
Antikvaras neišlaikė nepasipiktinęs dėl mėgėjiškos restauracijos daromos žalos antikvariniams daiktams. „Restauruoti reikia nešti tik pas gerą specialistą – restauratorių, arba geriau iš viso nerestauruoti. Dabar yra daug mėgėjų restauratorių. Šiuo subtiliu amatu išdrįsta užsiimti paprasčiausi staliai. Jie tik sugadina seną daiktą, šis praranda vertę. Žmonėms dažnai atrodo, kad jei seną daiktą nuvalys, nušveis – brangiau parduos. Tačiau antikvaras privalo turėti taurų istorijos sluoksnį”, – tikino G. Žulys.
„Mūsų antikvariate seniausias daiktas – Romos laikų monetos. Tačiau Lietuvoje tokiomis monetomis domisi vienas kitas žmogus. Beje, jos nėra labai retos. Senais tarybiniais laikais kolekcininkai jas rankiodavo Juodosios jūros pakrantėje – kaip mes gintariukus prie Baltijos. Taip jau yra, kad didelė valstybė turi daugiau antikvarinių daiktų ir turtingų žmonių, galinčių tuos daiktus pirkti”, – pasakojo G. Žulys.
Pašnekovas įsitikinęs, jog tarybiniais metais buvo dešimt kartų daugiau kolekcininkų, nes tada kolekcionavimo aistra nebuvo taip priklausoma nuo pinigų. „Anksčiau gerus, vertingus daiktus buvo galima lengvai ir pigiai atsivežti iš Rusijos, Baltarusijos, o dabar Vakaruose jau viską reikia pirkti brangiai. Dabar į Rusiją gali įvežti antikvarą be jokių problemų, o išvežti – labai sunku. O Lietuvoje – nesuvokiami įstatymai.
Prieš porą metų buvo toks faktas. Kolekcininkas nusipirko Amerikoje M. K. Čiurlionio paveikslą ir atsisiuntė jį į Lietuvą. Vilniaus muitinė įvertino kūrinį ir apmokestino 50 tūkstančių litų. Žmogus išsiuntė paveikslą atgal. „O būtų į Lietuvą sugrįžusi meno vertybė…” – piktinosi pašnekovas.
Skylėti šautuvai
Žvilgsniui užkliuvus už antikvariate parduodamų įspūdingų durklų ir peilių, G. Žulys atskleidė dar vieną problemą: „Antikvariatai gali prekiauti tik šaltaisiais senoviniais ginklais. O šaunamaisiais ginklais galima prekiauti tik naujais ir tik ginklų parduotuvėse. Jei nori legalizuoti seną šautuvą – turi nešti jį į policiją. Tada tau bus iškelta baudžiamoji byla, bus tiriama, ar su tuo ginklu nebuvo padarytas nusikaltimas. Jei ne – gausi leidimą laikyti šaunamąjį ginklą su sąlyga, jog pragręši dvi tris skyles vamzdyje. Tačiau toks sugadintas ginklas praranda pusę savo vertės ir tampa niekam neįdomus. Niekur pasaulyje tokios tvarkos nėra. Pas mus tokie įstatymai, nes Lietuva neturi kolekcionavimo, antikvaro tradicijų kaip Vakarų šalys. Užsienyje pas žmones prie namų tankai stovi, ir nieko…”
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”