Jeigu užsimojai pasiekti didelį tikslą, bet imsi mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį ant tavęs šunį – tai jo niekada nepasieksi. Mosėdiškis Vaclovas Intas, šį lapkritį švęsiantis 80-ąjį gimtadienį, akmenis ne mėtė, o rinko. Ir savo tikslą pasiekė.
1957 m. Mosėdyje buvo įsteigta ligoninė. Ši data davė pradžią akmenų karalystei.
Ligoninės vedėju buvo paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetą baigęs gydytojas Vaclovas Intas. Mosėdis tuo metu buvo pilkas, apšepęs miestelis su gatvelėse susigrūdusiomis medinėmis trobelėmis. Ligoninę, kuri dar neveikė, bet jau turėjo paskirtą personalą, supo senas pusantro hektaro ploto sodas.
Gydytojas pradėjo nuo apleistos ligoninės teritorijos: sodino gėlynus ir kaimo žmonėms netikėtą dalyką – akmenis.
Jų buvo pilni Mosėdžio laukai, miškai, ganyklos, nes Skuodo ir Kretingos rajonai buvo vieni riedulingiausių Respublikoje.
Intas rinko juos iš nuošaliausių laukų pakraščių ir vežė, dažniausiai pasikinkęs arklį, į ligoninės kiemą – dabartinę savo sodybą.
Taip pat ligoninės teritorijoje gydytojas kūrė alpinariumus, iškasė nemažus tvenkinius, dugną išklodavo ką tik atsiradusia polietileno plėvele. Tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Jis pavyko.
Miestelio gyventojus gydytojas stebino ne tik akmenų, augalų aistra, bet ir sveika gyvensena. Žiemą spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui jį buvo galima išvysti be pirštinių, kepurės, maudantis eketėje. Tokias naujoves daktaras siūlė ir savo pacientams.
Šiandien sveikuolis su gailesčiu pripažįsta, kad su gamta sunku kovoti. Jau darosi sunku vaikščioti, net kalbėti. „Kitas ir numiršta savo organizmą pernelyg prievartaudamas”, – sako jis.
Akmeninė disertacija
Sodyboje gausu įvairiausių augalų, kurie parvežti iš įvairiausių botanikos sodų, iš kalnų, asmeninių botanikos kolekcijų, padauginti iš gautų sėklų, ūgelių, išvesti skiepijant per daugelį kartų, atrenkant ir sustiprinant norimas formas.
„Akmenų muziejus – tai ne vieną dešimtmetį mano rašyta mokslinė disertacija – monografija, analogiškos niekas neapgynė. Muziejininkai stacionarią ekspoziciją prilygina disertacijai, kuri muziejuje pateikiama ne tekstu, o vaizdu. Ši disertacija „parašyta” be žirklių ir klijų, o didžiuliu darbu, prakaitu. Jos į archyvą nepadėsi. Akmenų muziejus – pats patvariausias, pats ilgaamžiškiausias žmogaus rankų kūrinys žemėje, kito tokio nėra, – sako V. Intas. – Mosėdžio grožis – mano dovana gimtajam kraštui. Tai buvo velniškas hobis.”
Idėja, laužtuvas ir dviratis
Gydytoją palaikė jo šeima. Šiandien jo vaikai išsibarstę po užsienius, o pas senelį auga anūkė Rugilė. Ją prižiūri ir gydytojui padeda kaimynė Bronė. V. Intas tikisi, kad jei ne vaikai, tai anūkai tęs jo pradėtus darbus. Dabar jo sukurtu grožiu rūpinasi tik muziejaus samdomi darbuotojai, iš seniūnijos pagal viešųjų darbų programą atsiunčiami žmonės.
„Bet dabar jau galiu pasidžiaugti – Mosėdyje gausiausios kolekcijos akmenų, alyvų, magnolijų, kadagių, eglių, vandens lelijų ir įvairiausių medžių bei gėlių – apie 1300 rūšių. Daugybę augalų nemokamai išplatinau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje…”
Per 1957-1994 m. gydytojas suorganizavo apie 340 talkų, kuriose dalyvavo apie 1500 žmonių, kai kurie net po 35 kartus. Išleido savo pinigus. Anot gydytojo, aplink pasaulį už juos būtų galima apskristi 10 kartų.
„Surinkau gausiausią Lietuvoje girnų kolekciją – trinamąsias, vėjo, vandens malūno ir rankines, medžių skerspjūvių rinkinį.”
Jo pastangų dėka Mosėdyje liko nenugriautas senas vandens malūnas, kuriame po restauravimo įsikūrė Akmenų muziejus ir kavinukė. Pastatyta užtvanka ant Bartuvos upės. 50 ha ploto tvenkinyje įveisė gulbių, didžiųjų ančių – čia įsteigtas vandens paukščių draustinis.
Žaneta Skersytė
„Vakarų ekspresas”