„Bugs band” vokalistas savo vaiko dainuoti neleis

Šįmet „Vėtrungės” gimnaziją baigęs grupės „Bugs band” vokalistas Artūras Kriaučiūnas su „Jaunimo lyga” pasidalijo įspūdžiais iš gastrolių Švedijoje bei mintimis apie savo karjerą bei ateities planus. Kaip pats prisipažįsta, nuo muzikos pabėgti jam būtų sunku…

Dainuoti – su noru

Pašnekovas pasakoja dainuoti pradėjęs dar lankydamas darželį. Būdamas ketverių penkerių metų laimėjo antrąją vietą viename Klaipėdos jaunųjų vokalistų konkurse. „Vėliau – choras „Gintarėlis”. Na, o dabar – „Bugs band”, – trumpai nusakė karjeros eigą Artūras. – Muzikuoti manęs tikrai nereikėjo skatinti – nuo pat mažens pats to griebiausi.”

Tiesa, baigęs J. Kačinsko muzikos mokyklą, jaunasis vokalistas prasitaria lengviau atsidusęs: „Galvoju, na viskas, pagaliau baigiau su muzika. Tačiau, Edmundo Auglio, kuris vadovauja „Bugs band”, žmona Vida – muzikos mokytoja – pastebėjo mane ir pakvietė pabandyti. Na, ką, ir vėl į tą muziką įklimpau…”, – juokiasi pašnekovas.

Jo teigimu, sudomino ir pati grupė, ir solo dainavimas. „Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, be to, ir pats kolektyvas dar tedainavo tris ar keturis mėnesius. O dabar „chebra” labai suaugusi – švenčiam gimtadienių bei panašiomis progomis drauge, beveik visuomet esame kartu.”

Paaiškina „šefas”

Pagrindiniu savo veiklos instrumentu – balsu – Artūras teigė išskirtinai nesirūpinantis. „Manau, jei jį per daug puoselėsi, šis pasidarys lepus ir kaprizingas, o paskui tik dar daugiau bėdų bus. Tiesiog stengiuosi jį grūdinti.”

Estrados ir džiazo pagrindus Artūras sakosi gavęs jau dainuodamas „Bugs band”, o papildomai balso galimybių nelavina: „Šefas” paaiškina, kaip reikia, o paskui jau pats susigaudau”.

Tėvai, Artūro manymu, į jo muzikinę veiklą žiūri pozityviai, bet vis dėlto norėjo, kad šis stotų mokytis ko nors kitko. „Ir aš pats dainavimą galvoju palikti kaip hobį. Ketinau studijuoti politologiją, bet taip jau išėjo, kad mokysiuosi Vakarų Lietuvos verslo kolegijoje viešojo įstaigų administravimo.

Manau esantis meniškos sielos žmogus, nors iš tikrųjų dar neatradau savęs. Dainavimas – darbas ir romantika, hobis ir gyvenimo būdas. Pagalvoju, kad negalėčiau imti ir nebedainuoti. Kartais, aišku, pavargstu – po tokių maratonų, kai per dieną būna po tris keturis koncertus. Tuomet imu galvoti – pasiimsiu atostogų ir išeisiu. Bet paskui, praėjus 4-5 dienoms, jau imi galvoti, kada čia tas koncertas bus…”

Pasak Artūro, vokalisto darbas – sunkus. „Sakau sau, jei turėsiu vaiką, jokiu būdu neleisiu jo dainuoti. Ne tik ateini į sceną, padainuoji ir nulipi – turi bendrauti su klausytoju. O dar – kiekvieną dieną laikytis dietų, nuolat prižiūrėti plaukus, dar ką nors…”

Linksminasi neraginami

„Daug kas mūsų muziką painioja su džiazu, o iš tikrųjų tai brodvėjaus dainos – smagios ir lengvos. Galime ir stengiamės įtikti daugelio stilių mėgėjams, turime ir Lotynų Amerikos dainų programą, ir lindihopo, ir kitų. Kol kas nenorime apsistoti ties viena muzikine kryptimi, nes tai neįdomu.”

Artūras pripažįsta, jog, lankantis Švedijos mieste Karlshamne, Baltijos muzikos fiestoje praėjusiais ir šiais metais, publika paliko labai gerą įspūdį.

„Žmonės iš karto, ilgai nelaukdami, ima linksmintis, jų nereikia kviesti šokti, tada ir pats ant scenos pasijunti laisviau. Lietuvoje būna visko: kartais labai smagi publika, o kartais tikrai sunku ją išjudinti. Šiaip iš tikrųjų niekada per daug negalvojau, kokia publika man patinka. Bet didžiausias „kaifas”, kai žmonės iš tikrųjų linksminasi, – tada linksma ir man.”

Dainininkas tikino, jog kai kurie festivalio Karlshamne lankytojai juos pažino, – prisiminę iš praėjusių metų šventės grupęs „Bugs band” švedai šiltai pasveikino sugrįžus.

Bananų kraštas

Buvimas scenoje dažnam atlikėjui leidžia pasijusti žvaigžde. Jau trejus metus dainuojantis Artūras sako, jog taip dar nenutiko. „Būna, kad atpažįsta, prašo autografų, bare žiūri. Bet šiaip nesijaučiu sužvaigždėjęs, stengiuosi būti paprastas, nes su tokiais žmonėmis yra lengviau bendrauti. Esu toks pat ir su draugais, ir nepažįstamais. Rodos, niekas „pasikėlusiu” manęs ir nevadina.”

Nors grupė jau ganėtinai populiari, „Bugs band” vokalistas sako, kad iš tokios veiklos nepragyventų: „Lietuva – bananų kraštas, čia iš muzikos gali pragyventi, tarkim, „Mango” ar Amberlaifas, kurie atlieka fonograminę muziką.”

Pašnekovas paminėjo ir tai, kad šiuo požiūriu Lietuva vis dar atsilieka nuo Europos valstybių. Vizito Švedijoje metu Artūras pastebėjo, jog ten labai vertinama gyva muzika, o koncerto anonsuose visada pranešama, ar dainuojama bus su fonograma ar be. „Žmonės patys pradeda atsirinkti, iš to, kas jiems yra brukama. Ten gyva muzika ir geriau mokama.”

Lina Narbutaitė

„Vakarų ekspresas”