Aštuntasis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” penktadienį pristato antrąją premjerą – „Paryžiaus katedra”.
Latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio operą-melodramą „Paryžiaus katedra” uostamiestyje pastatė dirigentas Ilmaras Lapinis, režisierius Ramūnas Kaubrys, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė bei scenografas Artūras Šimonis. Šiame spektaklyje pagrindinę Kvazimodo partiją atliks Lietuvos estrados muzikos žvaigždės Edmundas Kučinskas ir Deividas Norvilas.
Režisierius R. Kaubrys sako, jog keičiasi epochos, laikmečiai, bet nesikeičia žmogaus lemtis meilei. Anot jo, lemtis meilei – pagrindinė tema, formuojanti šios istorijos dramatizmo pagrindą. Žmogaus prigimties sudėtingumas ir prieštaringumas tai didžiulė Katedra. Sielos gelmėse pasitaiko katastrofų, nes svajotojams derėtų būti stipresniems už svajones, sakė režisierius.
Anot Klaipėdos muzikinio teatro literatūrinės dalies vedėjo Ovidijaus Petkevičiaus, Z. Liepinis yra vienas ryškiausių, netgi skandalingiausių, šiuolaikinių Latvijos kompozitorių. O. Petkevičiaus manymu, kompozitorius populiarumu savo šalyje ir už jos ribų gali varžytis tik su tėvynainiu Raimondu Paulsu. Pirmąsias dainas sukūręs dar būdamas septyniolikos metų, po studijų Latvijos valstybinėje konservatorijoje jis tapo aktyviu įvairių popmuzikos ir roko grupių bei ansamblių nariu, jų instrumentalistu bei dainų autoriumi ir atlikėju.
Kūrybinę Z. Liepinio veiklą teatro srityje vainikavo roko opera „Lačplesis” bei operos „Iš rožės ir kraujo” ir „Paryžiaus katedra”. Šio kūrinio premjera Rygos operos teatre įvyko 1997-ųjų balandžio mėnesį. Ši opera Rygoje su didžiuliu pasisekimu suvaidinta beveik šimtą kartų. Z. Liepinis buvo apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu, įvertintas ir Latvijos trijų žvaigždžių ordinu.
Spektaklio statytojų tandemas gerai žinomas uostamiesčio publikai. Tad ji jau iš anksto gali rengtis įspūdingam reginiui. Ramūno Kaubrio spektakliai išsiskiria teatrinės sintezės raiška: vizualumu, mistikos, fantasmagorijos ir kartu paprastumo estetine verte, primityvaus iliustratyvumo vengimu.
Pasak režisieriaus, „Paryžiaus katedroje” nesiekiama konkrečiai vaizduoti ar atkurti viduramžių ar romantizmo, tai jau savaime sutalpinta Viktoro Hugo tekstuose. Tikruoju pasauliu čia tampa ne tas, kurį regime, juntame ar girdime, juo tampa sielos pasaulis. Žinoma, spektaklio statytojai siekė, kad jame būtų juntama ir viduramžių, ir romantizmo dvasia, tačiau svarbiausia dominante laikoma šiandiena.
2005-08-19 01:43