V.Rakauskaitė: „Jaučiuosi tvirčiau”

„Nuo vaikystės mėgau muziką. Manęs nereikėjo ilgai įkalbinėti, kad padainuočiau ar pašokčiau. Jei nebūdavo klausytojų, dainuodavau įsivaizduojamai publikai. Svajojau apie sceną, troškau dalytis muzika, kuri skambėjo manyje”, – prisimena dainininkė Violeta Rakauskaitė-Štromas. 1975-aisiais iš Lietuvos emigravusi atlikėja jau keletą metų gyvena gimtajame Kaune.

Studijuodama Vilniaus universitete V.Rakauskaitė pasirodydavo įvairiuose renginiuose. Per vieną renginį ją pastebėjo televizininkai. 1971 metais atlikėją pirmą kartą išvydo Lietuvos televizijos žiūrovai. Ir prasidėjo karjera, palyginama su meteoro įsiveržimu: koncertai, gastrolės, populiarumas… „Trimito” orkestro vyriausiasis dirigentas Romas Balčiūnas prisimena „gražią, ugningą, žaismingą mergaitę”, patraukdavusią artistiškumu ir energija, bisuodavusią ne tik Lietuvos koncertų salėse, bet ir Maskvoje, Kremliaus suvažiavimų rūmuose. „Užkrečiamas dainavimas”, pasak teatrologės Irenos Veisaitės, sužavėjo ir Aleksandrą Štromą. Universiteto dėstytojas ir dainininkė susipažino Vakaruose, sukūrė šeimą. I.Veisaitė prisimena, kad jos pusbrolis A.Štromas, matydamas dainuojančią žmoną, tiesiog akyse pasikeisdavo. Amžiaus skirtumas – 18 metų – jiems netrukdė.

Dainininkei emigravus, jos balsas Lietuvos radijo eteryje tapo nepageidaujamas – įrašai nustoti transliuoti. Kažkur buvo nukišti ir vaizdo įrašai.

Šiandien Violeta tokia pat jaunatviška, kokia buvo ir daugiau kaip prieš tris dešimtmečius. Jaunatviška ne vien scenoje. Kaip sakė Markas Petuchauskas, šis bruožas padeda jai gyventi ir kurti. Šią savaitę Vilniaus rotušėje Lietuvos žydų kultūros klubas surengė V.Rakauskaitės-Štromas kūrybos vakarą. Savito talento dainininkė keliomis kalbomis atliko įvairius kūrinius: nuo lietuvių, žydų dainų iki pasaulio estrados klasikos melodijų.

Nedraugiški žmonės

„Gabumą kalboms paveldėjau iš mamos, – pasakojo dainininkė, LŽ kalbinta po vienos repeticijų su džiazo pianistu Artūru Anusausku. – Nors ji buvo lituanistė, dėstė vokiečių kalbą Kauno medicinos institute, o prancūzų kalbą – Kauno kūno kultūros institute. Išdirbo per 30 metų. Paskui pasikviečiau ją pas save į Vokietiją, čia mama pragyveno gerus 20 metų.”

– Išlaikėte vaizdingą lietuvių kalbą. Štai mes visi sakome „pamajakinsiu” (mobiliuoju telefonu), o jūs – zvimbtelėsiu.

– O kaip dar galėtų būti? Gimiau ir augau Kaune. Mokslus baigiau Lietuvoje.

– Kokią prisimenate praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio atmosferą, santykius tarp estrados žmonių? Dabartiniai atlikėjai nelabai draugiški, nors tokie dedasi.

– Apskritai Lietuvoje žmonės nedraugiški. Gyvenimas sunkus, tai ir aplinka nesvetinga. Ko norėti – posovietinis metas. 17 nepriklausomybės metų – labai mažai, dar visas „brudas” teka. Dar daug laiko praeis, kol tapsime save gerbiančia tauta.

– Jau pora metų kaip grįžote į Lietuvą, gyvenate Kaune. Kokį regite šį miestą?

– Kaunas gana apleistas, atmosfera slogoka. Bet čia yra unikalių vietų, labai savita architektūra, tik reikia daug ką restauruoti. Štai buvęs „Versalis” – liūdna žiūrėti. Manau, kad laikui einant viskas keisis.

„Prarandi viena – įgyji kita”

– Iš kokios šalies grįžote?

– Iš Amerikos. Gyvenau Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje.

– Kai pradėjote dainuoti, jus visi žinojo ir mėgo. Išvažiavusi tarsi iškritote iš lietuviškos estrados. Ar neskaudu?

– Aš pamačiau pasaulį! Prarandi viena – įgyji kita. Taip nebūna, kad susišluoji viską. Išvažiavusi nenustojau dainuoti. Užmezgiau ryšius su išeivijos lietuviais, buvau pakviesta gastroliuoti Amerikoje, išleidau plokštelę, paskui ir antrą. Apvažiavau Šiaurės Ameriką, Kanadą, gastroliavau Australijoje, daugelyje Europos šalių.

– Kaip renkatės repertuarą?

– Lietuvoje man dainas rašė Benjaminas Gorbulskis. O šiaip – pagal simpatiją. Man patinka įvairūs kūriniai. Niekada nepabosta klausyti trijų legendų: Marlene’os Dietrich, Edithos Piaf, Ellos Fitzgerald. Čia tikrai legendos, gigantės. Pastebėjau, kad Lietuvoje labai daug „legendų” – mėgstama švaistytis šiuo žodžiu.

– Gal planuojate Lietuvoje išleisti kompaktinę plokštelę?

– Jei pati sumokėsiu už savo šlovę… Mano reikalas dainuoti, o rūpintis įrašais ir panašiai – šito nemoku. Tiesa, mano forma dabar geresnė nei praėjusiame šimtmetyje. Jaučiuosi tvirčiau, balsas skamba geriau, apskritai daugiau solidumo.

– Ar daug jūsų įrašų Lietuvos radijo fonotekoje?

– Kai išvažiavau, viską išmagnetino. Nemažai įrašų plokštelėse, kai kurie gal skystoki, bet juos irgi galima perleisti. Abi Amerikoje išleistas vinilo plokšteles būtų galima perrašyti į kompaktines.

Buvo labai artimi

– Nesigailite grįžusi?

– Turiu atlikti šiokią tokią misiją. Nesigailiu. Tai vėl naujas patyrimas. Atvežiau vyro A.Štromo mokslinį palikimą. Jis perduotas Lietuvių išeivijos institutui.

– Ar pasitaiko situacijų, kai į pasaulį žvelgiate vyro akimis?

– Nežinau, ar tai įmanoma. Bet vis tiek yra daug visokių asociacijų. Vis tiek jis yra mano širdyje – buvome labai artimi.

– Ar lengva buvo šalia intelektualo A.Štromo?

– Jis buvo nuoširdus ir paprastas, bet labai intensyvaus charakterio. Turėjo be galo daug energijos ir ją be saiko eikvojo – tuo požiūriu lengva nebuvo. Tikras darbo fanatikas – laiko poilsiui neskirdavo, visą laiką dirbo.

– Neklausydavo jūsų perspėjimų, patarimų?

– Kartais paklausydavo, bet retai. Manė esąs padėties šeimininkas. Jo išėjimas – pasekmė to, kaip gyveno. Valgė daug, nežiūrėjo ką, mažai miegojo, daug rūkė. Jis iš tiesų nepavargdavo. Paskui kaip tas ąžuolas ėmė ir sutrupėjo.

– Ką reiškė būti disidento žmona?

– Koks jis disidentas?! Jis profesorius, politinių mokslų dėstytojas. Jis buvo vaikščiojanti enciklopedija, o ne disidentas. Moralus žmogus, nepakentė neteisybės, melo, veidmainysčių. Analizavo konformizmą studijoje „Lietuvos politinė sąmonė ir joje atsispindinčios ateities vizijos”. Šis tekstas įdėtas į po jo mirties išleistą knygą, galite paskaityti.

Jaunatviška prigimtis

– Ar grįždavote į sovietinę Lietuvą?

– Išvažiavau į Vokietiją 1975 metų spalį. Pirmą kartą grįžau 1976-ųjų gruodį, per savo gimtadienį.

– Jūsų gimimo diena – per Kalėdas.

– Taip, visas pasaulis švenčia mano gimtadienį! Kai susipažinau su A.Štromu, į Lietuvą nebevažinėjau. Per Raudonąjį Kryžių išsirūpinau, kad galėtų atvykti mama. Kol tai įvyko, praėjo penkeri metai. Paskui į Lietuvą atvažiavau jau tik 1990 metais. Tada padarėme įrašų Lietuvos radijuje. Apie tai galėtų papasakoti Jaroslavas Cechanovičius. Buvo suplanuota garsajuostė ir koncertų turas po Lietuvą, bet prasidėjo 1991-ųjų įvykiai, ir įrašų juosta liko užgrobtame pastate. Laimė, paskui atradome ją sveiką. Kai vėl buvo numatytos gastrolės, Maskvoje vyko pučas…

– Kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis?

– Paslaptis? Gute Frage… (Geras klausimas – aut.) Sveikas gyvenimo būdas. Nevalgau bet ko… Po vyro mirties buvau susidomėjusi budizmu… Nežinau, kokia paslaptis. Genai! Mano mama visada atrodė jauniau, ne pagal savo metus. Apskritai buvo jaunatviškos prigimties.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.