Paskutinis Europos diktatorius pradėjo politinę karjerą triuškindamas korupciją. Į pirmas spaudos konferencijas ateidavo aviečių spalvos švarku. Suprakaitavęs, susiglamžęs, kvepiantis pigiu tualetiniu muilu.
Seniems „aparačikams” gerklingo Aleksandro Lukašenkos pasirodymas salonuose dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo tik laikinas reiškinys, silpnumo akimirka, kol nomenklatūra atsigaus, perims turtą ir valdžią. Žiauriai klydo. Lukašenka norėjo valdyti.
Tuo metu politinių frakcijų tarpusavio kare galingas ginklas buvo parlamentinės tyrimo komisijos. Kažkam kilo mintis kliautingam direktoriui pavesti vadovauti korupcijos atvejų tyrimo komisijai.
Iniciatyvą parodė opozicija. Demokratai ir nacionalistai tikėjosi, kad nuožmus nomenklatūros kritikas, ne kartą iš tribūnos triuškinęs direktorius kyšininkus, bus puikus rimbas premjero Viačeslavo Kebičiaus valdininkams. Iš pradžių taip ir buvo.
A.Lukašenkos vadovaujama komisija išvilkdavo prieš kameras ministrų, deputatų ir valdininkų tamsius darbelius. Tai kažkas pasisavino, nemokėdamas nei kapeikos, sklypą, tai kažkas kitas gavo tarnybinį automobilį, o vežiojo juo žmoną. Lukašenka naudojosi iš visos šalies plaukiančiu laiškų srautu. Žmonės rašė skundus, o parlamentaras iš Šklovo, prie kiekvienos istorijos pridėdamas šį tą savo, plyšojo, kokios nelaimės užgriuvo šalį, o suįžūlėję direktoriai perka vilas Kanuose (iš tikrųjų tokia prabanga tada niekam nė nesisapnavo: net turtingiausiems „aparačikams” galimybių viršūnė buvo vasarnamis netoli Minsko ir nauja volga). Sunkūs antikorupcinės komisijos šefo kaltinimai kaitino vaizduotę.
Bet jam tik retkarčiais leisdavo išeiti į tribūną. „Sovchozo” direktorius iš Šklovo greičiausiai būtų nugrimzdęs į neviltį, jeigu ne gilėjantis konfliktas parlamente tarp senosios nomenklatūros ir naujokų – demokratų ir nacionalistų. Pirmieji turėjo savo pusėje premjerą Kebičių ir vyriausybę, antrieji – parlamento pirmininką Stanislavą Šuškevičių, kuris atgavus nepriklausomybę vykdė neformalaus respublikos prezidento funkciją.
Žmonėms buvo sunku suprasti, kodėl staiga pritrūko prekių parduotuvėse, rublis tapo bevertis, o įmonėse nustojo mokėti. Ir Brežnevo, ir Gorbačiovo laikais nebuvo lengva, bet nors šiokia tokia kasdienė buitis reguliariai funkcionavo. Subyrėjus imperijai to reguliarumo pritrūko.
Iš parduotuvių dingo net prasta dešra ir duona. Į darbą buvo galima eiti, bet nebuvo ko – gamyklos sustojo, nes kažkur toli Rusijoje nustota gaminti tankus ir raketas, tad Baltarusijoje fabrikai, gaminantys taikiklius tiems tankams ir raketoms, tapo nebereikalingi. Kariuomenės saugyklose trūko degalų lėktuvams, jie neskraidė ir rūdijo. Armijos pasididžiavimas, pavydžiai saugomos nuo Amerikos šnipų paslaptys: bombonešiai, naikintuvai, raketos, tapo nereikalingu laužu, kurį netgi nelengvai sekėsi parduoti.
Tai niekam neberūpėjo. Tie, kurie iki tol rūpinosi, kad imperija egzistuotų: karininkai, partija, direktoriai, net paprasti prižiūrėtojai, ūmai nustojo viskuo domėtis. Tapo apatiški, paliko savo kabinetus, kareivines, šluotas. Tik dairėsi, kaip sprukti iš tos šalies kuo toliau.
Įsiviešpatavo chaosas. Patriotai iš Baltarusių liaudies fronto žadėjo, kad bus gerai, kad pakaks nepriklausomybės, pakaks Vyčio herbe ir baltos raudonos baltos vėliavos. Demokratai būrė: bus gerai, bus demokratija, bus Europa. Bet kokia Europa? Į tą Europą vakaruose už Elbės baltarusiai tada nevažinėjo, nežinojo, kaip atrodo gyvenimas Paryžiuje ar Vienoje.
Vakarai kartais pasirodydavo turguose džinsinių striukių iš Turkijos arba „taksio tipo” radiomagnetofonų, lenkų prekeivių atvežamų iš Austrijos, pavidalu. Vakarai buvo markės ir doleriai, perkami, kad nepraradus infliacijos ryjamų paskutinių rublių. Vakarai buvo brangūs ir abstraktūs. Europa „už ežios”, anapus Bugo, tada neatrodė patraukli, baugino. Lenkijoje infliacija, ekonomikos griūtis, nedarbas. Jugoslavijoje pilietinis karas. Demokratų pasakaitėmis, kad čia netrukus bus Europa, niekas netikėjo.
Nomenklatūra nežadėjo nieko, tik vogė. Baltarusiai buvo dezorientuoti. Netikėjo nacionalistams, nes kam tos pasakaitės apie nepriklausomą Baltarusiją šalyje, kur niekas nebekalba baltarusiškai, o kas trečias atvažiavo iš kažkur ten Sąjungoje ir pasiliko tiktai todėl, kad liepė partija. Demokratai irgi nesugebėjo atsakyti, kodėl kolonėlėse nėra benzino, o „kolchozai” ūmai nustojo pristatinėti grūdus ir bulves. Ir visame tame chaose, tiesiogiai transliuojamame pagaliau laisvos žiniasklaidos (toji gainiojosi kiekvieną politinę avantiūrą, kiekvieną asmenį, žmonės, neturėdami ką veikti, sėdėjo namie ir atitarnavusių „Rubinų” ekranuose sekė chaoso eigą) pasirodė jis.
Transliuojamuose komisijos posėdžiuose A.Lukašenka ne šiaip kalbėdavo:jis taip įsijausdavo į tikras ir sufantazuotas korupcines aferas, kad tai persiduodavo žmonėms. Tos prakalbos vėliau būdavo perpasakojamos parkuose, kasdienius alaus bokalus gurkšnojančių darbininkų diskusijose, prie namų ant suolelių susėdusių senukų ginčuose. Į ką nusitaikė Lukašenka? Tai buvo moterų rytinės kavos įstaigose ir milicininkų pokalbių darbo laikui sutrumpinti tema. Išvada visada būdavo ta pati: bernas rėžia tiesą!
Ir tada, kai tapo vienu populiariausių politikų Baltarusijoje, deputatas iš Šklovo sugrojo savo uvertiūrą. Perskaitė pranešimą apie korupciją respublikoje. Visi politikai – banditai, milijonieriai, apvaginėjantys liaudį. Didžiausias piktadarys pasirodė besąs grupuotės, kuri parėmė Lukašenką ir padovanojo jam komisijos pirmininko fotelį, lyderis Stanislavas Šuškevičius. Fizikos profesorius pasistatė vasarnamį už valdiškus, parlamento pinigus. Pasinaudodamas postu, tarp kitko, gavo lentų ir dėžę vinių. Tokie kaltinimai tada nebuvo juokingi.
Pranešimo duomenys greičiausiai buvo sufabrikuoti KGB ir perduoti Lukašenkai iš Kebičiaus aplinkos. Jis siekė sunaikinti Šuškevičiaus, pagrindinio savo konkurento, politinę karjerą. Kebičius norėjo Baltarusijoje įvesti prezidentinį valdymą, tokį kaip Rusijoje ir Ukrainoje. Reikiamos pataisos konstitucijoje jau buvo parengtos. Savaime aišku, prezidentu norėjo tapti pats, bet jam reikėjo Lukašenkos kaip tarano, kuris pralaužtų kelią į valdžią.
Demokratai manė, kad pavesdami Lukašenkai korupcijos komisiją smogs senajai nomenklatūrai. Savo ruožtu „aparačikai” vėliau pakišdavo Lukašenkai medžiagos su dygliais opozicijai, nes norėjo išstumti Šuškevičių iš politikos. Ir visi laikė direktorių iš Šklovo kaimo kvaileliu, kuoktelėjusiu prasčioku, kuriuo lengva manipuliuoti. Ir visos grupuotės taip kalkuliuodamos apsiskaičiavo.
Po antikorupcinio pranešimo baltarusiai patikėjo, jog net kuklus profesorius kažką slepia užantyje, net ir jis vagia. Tikėjimas Baltarusijos europėjimu ir demokratija tirpo akyse. O kerštas kyšininkams ir atsiskaitymas su piktadariais buvo taip arti, paprasta ir realu. Žmonės patikėjo, kad demokratai tokie patys piktadariai kaip senoji nomenklatūra.
Pačiame parlamente jauni vilkai iš įvairių frakcijų patikėjo Lukašenkos žvaigžde ir tikėjosi ant charizmatiško deputato kupros padaryti karjerą. Jiems netgi pavyko prastumti pakeitimus 1994 metų konstitucijoje, sumažinti kandidato į prezidentus amžiaus ribą nuo 40 iki 35 metų. Tai atvėrė vartelius Lukašenkai, kuris buvo trisdešimt aštuonerių.
1994 metų rinkimai nustebino Europą. Iš žaidimo iškrito Šuškevičius. Rinkimų rezultatai dar labiau nustebino Rusiją. Pralaimėjo Maskvos remtas posovietinės nomenklatūros dinozauras Kebičius. Liko Lukašenka. Į pirmas konferencijas ateidavo aviečių spalvos švarku, apsirengęs „žaviais” turgaus drabužiais. Suprakaitavęs, suglamžytas, kvepiantis pigiu tualetiniu muilu. Po šalį važinėjo su treningu, tuo pačiu aptrintu treningu vilkėdamas duodavo interviu televizijoms.
Pasauliui buvo mįslė ir šokas. Į inauguraciją pasaulio didieji – kaimynai, didžiųjų valstybių atstovai, net rusai – arba neatvyko, arba atsiuntė nereikšmingas delegacijas, sudarytas iš viceministrų pavaduotojų. Ūsuotasis prezidentas įsiminė tą nepasitikėjimą, įsiminė tuos, kurie abejojo. Bet visų pirma triumfavo. Bernas iš Šklovo įveikė Minską. Įveikė vieną iš sugriuvusios imperijos barikadų. Neapsiribojo tuo. Žengė toliau.