Senosios dar carų Rusijos tradicijoje buvo „čelobitije” – daužymas kakta į žemę prieš tariamai nuožmų valdovą.
Krikščioniškoji tradicija tebepuoselėja mušimąsi į krūtinę – mano kaltybė – prieš Aukščiausiąjį ir Visažinantį.
Tai pagrįsta iš gelmių, nes Jis tikrai viską žino; o anas pataikavimas žemiškam viešpačiui, „gosudarstvos gosudariui”, kyla iš baimės, kad nesužinotų (jei kas įskųstų), tad iš pragmatizmo.
Atšvaitai tęsiasi, antai vėl puolėm svarstyti, ar gerai elgiamės tiesiai stovėdami ir nesilankstydami. Galim pakenkti savo interesams. Tie bizantiškos bei „trečiosios Romos” kultūros atšvaitai blykčioja, beje, ir tikrosios Romos arba vakarietiškoje Europoje, kuriai norėtume priklausyti. Putininė Rusija spiria į kampą apsispręsti – ar jūs šiokie, ar tokie? Ir turi vilčių, kad lankstysimės vis arčiau žemės. Jei ne, kitaip – kad prilenks per sulinkusią Europą.
Linkstama ne dėl išorės tornadų, o dėl savų vidaus problemų, kurių vardas nugarkaulis ir pragmatizmas.
Lietuvos piliečiai inteligentai ką tik svarstė šiuos klausimus gana objektyviame, dar nesulinkusiame savaitiniame žurnale („Veidas”, 2007-11-01, Nr. 44). Bet ir čia nestoka pastabų apie mūsų nuostolingą „priešiškumą Rusijai”, pavojingą „griežtesnę liniją” ar net „ryškią prieš Maskvą nukreiptą retoriką”, juolab „demonstratyviai įžeidžiančią”, kai „mokome Rusiją pabrėždami, kokia ji nevykusi” (turbūt nedemokratiška ir nevykdanti tarptautinių įsipareigojimų). „Rusija mums, kaip buvusiai kolonijai, rodo panieką ir aroganciją”, – rašo straipsnio „Lietuva ir Rusija: nuo užkeikimų prie realizmo?” autorius Aras Lukšas, bet ir klausia, ar Lietuva apskritai turi savo politiką Rusijos atžvilgiu, „ar ši politika yra labiau reaktyvi ir grįsta emocijomis bei stereotipais?”
Manau, kad girdimus retorinius arogantiškus įžeidinėjimus būtent nereaktyviai užslopinam savyje, šiuo atžvilgiu nėra „nuolat demonstruojamo mūsų politikų kategoriškumo ir radikalumo Rusijos atžvilgiu”. Prezidentas Valdas Adamkus tik primena Latvijos laikraščiui: „Mes nenorime, kad su mumis kalbėtų griežtu tonu.” Kad skriaudžiamuosius vis dar esame linkę užstoti, tai čia veikiau tautos silpnybė. Ilgus dešimtmečius laukėme, kad mus kas užstotų. Kai Lietuvą užstojo Borisas Jelcinas, jutome ir tebejaučiame dėkingumą neminėdami vėliau kilusių problemų ir su jo vyriausybėmis. Beje, pamatinė sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija buvo pasirašyta 1991-aisiais, o ratifikuota 1992 metais, kai pagal A.Lukšo (ir daugelio kitų) schemą laikėmės neva „demonstratyviai nenuolaidžios politikos”. Viena vertus, bemaž beginkliai savanoriai tikrai nedemonstratyviai, o efektyviai stabdė naujai įvežamus Rusijos kariškių kontingentus; diplomatijoje pasiekėme gyvybiškai svarbių tarptautinių dokumentų nepaisydami kai kurio susiraukimo; kita vertus, orią ir atvirą laikyseną Rusijos politikai būtent gerbė. Todėl neklampokime po dirbtines schemas ir neieškokime savo kaltės, kad putininė Rusija pasidarė kitokia. Dėl to save kaltinti pirmiausia turėtų pabūgęs ir palinkęs visas Vakarų pasaulis, o Rusija, beje, kaip tik to ir norėtų. Ne paslaptis, kad ji rengiasi karui: psichologiniam, diplomatiniam, ekonominiam energetiniam, o „prireikus” ir kitokiam, jeigu anų dar nepakaktų. Antai išmėgino kibernetinį – užpulė estų internetinę informacijos ir valdymo sistemą.
Prireikusio žygio tradicinė sudedamoji dalis būna vargšės Rusijos užpuolimas. 1939-1940 metais ją užpuolė Suomija, Lietuva (per Naujosios Vilnios prostitutę „pagrobdama” kareivį Butajevą); jėgos atkirčiai tokiai „priešiškai lietuvių politikai” buvo neišvengiami. Dabar puola Estija, Gruzija. Net Lietuva, bjaurybė, ne visus praeities ir dabarties vertinimus derina su Kremlium, per mažai rūpinasi, kad tik neįžeistų, „neantagonizuotų”… Juolab negalima Rusijos kritikuoti dėl esminių nežmoniškumų (čečėnų ir žurnalistų žudymas, gyvenamųjų namų sprogdinimai), nes tai reikštų jos „demonizavimą”. Mauči, tuoj gausi į dantis! – buvom to prisiklausę, net išmokę daugiau nei prieš šimtą metų.
Todėl dažniau nutylim, negu atkertam apkaltinti ar ką nors primenam. Ir vis vien Rusija skundžiasi, o ją atjaučiantys, kaip antai prancūzų „Le Temps”, rūpinasi, kad „Baltijos valstybių istorinės nuoskaudos netaptų kliūtimi partnerystei su Rusija atnaujinti”. Būna, bus ir tiesioginių papeikimų. Jau prieš 15 metų iš Vokietijos atėjo laikraštinis papeikimas, kad bendraudami su Rusija esam „pasipūtėliai”, ir mūsų kairieji puolė pritardami linkčioti. Dabar tai atlieka istorikai.
2008 metais Rusija jau užvaldys, britų konservatoriams pataikaujant, Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (ETPA). Tai įvyks nepaisant to, kad Rusija neįvykdė nė vieno įsipareigojimo Europos Tarybai nuo 1996 metų. Dabartinis ETPA prezidentas Rene van der Lindenas po Estijos užpuolimo lankėsi Maskvoje ir peikė ne Rusiją, bet Estiją. Pats į savo įpėdinius kelia Rusijos „konservatorių” putininką, KGB generolo sūnelį, M.Margelovą. Nemandagūs arba „politiškai nekorektiški” estai ėmė ir parašė, kad R.van der Lindenas turįs Rusijoje asmeninių verslo interesų. Ką darysi, jeigu ir visa stambioji Europa, išskiriant jaunesnę Lenkiją, rodo apsimestinai patenkintą veidą spiriama į kampą menkai civilizuoto „partnerio”, kuris dar ir viešai užverčia poniai sijoną. Pačiame Londone nužudė Jungtinės Karalystės pilietį, ir štai ši didžioji valstybė, kurį laiką reikalavusi išduoti teismui taip sunkiai, su visais įrodymais, apkaltintą žudiką, dabar svarsto, ar verčiau nepardavus „Gazprom” savo dujų aprūpinimo tinklų… Gal po to įsileis ir „Gazprom” kariuomenę, kurią V.Putinas jau nurodė sukurti. Per susitikimus su Dūmos deputatais britai, matyt, sveikins išrinktą A.Litvinenkos žudiką.
Daugelis Vakarų šalių vadovų nuvykę į Maskvą pasijunta atsidūrę senovinėje Azijos valstybėje ir ima diplomatiškai pataikauti naftingų stepių valdovui. Nesvarbu, kad prieš tai namie lyg ryžtingiau, įžvalgiau kalbėjo.
Štai Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy, ėmęsis veiksmų sukurti savą energetikos gigantą kaip atsvarą „Gazprom” ekspansijai, paskelbęs ryžtingą žingsnį, kad jo šalis grįžta bendradarbiauti NATO struktūrose, kelionėje į Maskvą prabilo veikiau tenykščiais žodžiais. „Rusija daug kentėjo”. „Europa nori didžiosios Rusijos. Europa visada reikalaus, kad Rusija būtų gerbiama.”
Dėl kančių tai taip, Rusija pastarąjį šimtmetį daug kentėjo nuo savų tironų, taip pat nuo buvusių sąjungininkų – vokiečių nacionalsocialistų. Nuskriaudė ją net latviai, saugodami būsimą diktatorių Leniną. O jį atsiuntė, Rusijos nelaimei, būtent vokiečiai. Bet ir nuo Rusijos daug kas kentėjo. „Didžioji Rusija”, jeigu tai primena gąsdinančias „Didžiosios Rumunijos”, „Didžiosios Albanijos”, arba „Didžiosios Armėnijos” nacionalistų koncepcijas, reikalautų būtent konceptualaus paaiškinimo. Gal neturimas galvoje buvusių Rusijos kolonijų susigrąžinimas ar satelizavimas, o tik didžioji karinė jėga? Pagarbos Rusijai iš tikrųjų nuolat reikalauja V.Putinas, mat kritika – tai nepagarba. Iš to visko laikraštis „Izvestija” susumavo: „Putinas nustatė Prancūzijos kelio kursą, o prezidentas N.Sarkozy pažadėjo, kad problemų dėl jo nebus.”
Tikėkimės, kad kol kas tai tik socialistinis realizmas (paveikslėliai, kaip turėtų būti), tačiau aišku, Rusija nori ir sieks tokių santykių su visa Europa. Egzaminų teks laikyti daug, ir visi jie – vienas didelis egzaminas moraliai nepasirengusiems. O Europos Sąjungos šalių būryje – ir Lietuva.
Norint neprarasti Lietuvos politikos nepriklausomybės ir dar laikytis kurį laiką, reikėtų susitarti dėl kelių realios diplomatijos principų.
Formulė, kurią girdėsime vis dažniau: „santykiai blogi, tai jūs kalti”, yra klaidinanti abiem punktais. Nepriimkim, net nediskutuokim.
Nesvarbu, kad autorius – rusų diplomatija arba jos įtakon patekę žmonės, toliau veikiantys kurių nors šalių politinę visuomenę reikiama kryptimi. Žiūrėkim teiginio esmės.
Kas pasakė, pirmiausia, kad santykiai blogi? „Družba”, taip, bet juk Rusijoj dažnai kas nors genda. Išrado būdą, kaip palikti mus ramybėje, tai galėtų pritaikyti plačiau, pavyzdžiui, nekurstyti pagal komandą savo tautiečių – Lietuvos piliečių. Nekišti mums neteisėtų „akademijų” ir neverbuoti teisėsaugos pareigūnų. Nereketuoti ir nežudyti Lietuvos verslininkų Karaliaučiuje-Kaliningrade. Ir taip toliau. Lietuva nieko panašaus nedaro, nebent yra pasakiusi, kad norėtų teisingumo. Kad Rusija to nenori, tai ir viskas. Kiti reikalai bemaž spindi. Jeigu kuo nusidėjom, tai nebent bailiu apsileidimu, kai negynėm savo piliečių indėlių, nė neužsiminėm; bet už tokį apsileidimą Rusija nepyksta. Todėl netapkime panašūs į F.Kafkos herojų jo „Procese”, kuris gavęs pakvietimą į teismą siaubingai kamavosi neprisimindamas, kuo galėtų būti nusikaltęs. O juk buvo liepta pačiam sugalvoti, kuo kaltas! Taip mes ir kamuojamės – per keletą politikuojančių istorikų – siūlydami įvairias Lietuvos kaltes, net dėl 1940 metų okupacijos ir pasipriešinimo. Ypač negeras buvęs (Rusijai) 2000 metų įstatymas dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Gal ištaisom savo kaltę, gal atšaukiam įstatymą, pasiūlom tautai atšaukiantį referendumą? Vienas kitas įtakos veikėjas yra tai net siūlęs, gal vykdęs pavedimą. Bet ir čia žiūrėkim esmės.
Iš tikrųjų tokio mušimosi į krūtinę esmė – siūlomas savanoriškas daužymas kakta į grindis.
Būtų panašu į nelabojo užkinėjimą, bet gal nereikia. A.Lukšas teisingai mato, kad „norint įtikti Maskvai reikia visiškai atsisakyti savo principų”. Tokį atsisakymą, beje, kai kas vadina realizmu. Veikiau sukalbėkime „Sveika, Marija”, nors ir čia iš to kai ką gali išgirsti, kad įžeidinėjame Rusijos vyresnybę.