Žinia, kad į gimtinę vėl parvyko Gintarė Jautakaitė, nuskambėjo kiek netikėtai – pastaruoju metu retokai apie ją girdėjome. „Niekur nedingau. Tiesiog mažoji Elžbieta labai pakoregavo mano gyvenimą”, – džiugiu balsu LŽ tikino dabartinių keturiasdešimtmečių kartos lietuvių simboliu tapusi išskirtinio balso ir reto talento savininkė, nuo 1981 metų pasirinkusi savo ateitį svetur.
„Su malonumu visada parvažiuoju namo. Šį kartą mano kelionė beveik privati – atvažiavau krikštyti sesers sūnelio. Man tai išskirtinė šventė, pirmas sūnėnas ir pirmas krikštasūnis. Labai džiugus momentas. Salvinija labai daug man yra padėjusi, dabar aš galiu pagelbėti… Tačiau kartu susitinku ir su įvairiais žmonėmis dėl savo ateities koncertų čia. Jie bus tik kitąmet, bet parengiamieji darbai jau vyksta. Paslapčių dar nenoriu išduoti, nors kai ką galiu pasakyti – žadu surengti ir savo tapybos bei grafikos darbų parodą, drauge pristatysiu ir poezijos knygą”, – pasakoja Gintarė. Dainininkė kiek pavargusi, mat tik išvakarėse parskrido iš Helsinkio. „Pasinaudojau proga, nupirkau nuostabiausių daiktų mažajai – tokių tik suomiai turi, jų net negalima internetu įsigyti”, – atvirauja Gintarė. G.Jautakaitės nuotaika puiki, spindi šypsena. Ji nesvarsto, ar yra laiminga. Ji tuo net neabejoja. Greičiausiai. Net toks klausimas per mūsų pokalbį neiškyla.
Ieško naujų žaislų
Prieš beveik trisdešimt metų Gintarė buvo bene ryškiausia ir savičiausia ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos žvaigždė, nors šis terminas pas mus tada buvo visai nežinomas. „Kregždutės, kregždutės”, „Viešpaties lelija”, „V gornice mojej” ir kiti hitai nepamiršti iki šiandien. Tačiau tos (greičiau tokios) šlovės jai buvo maža. Todėl meilės vedama ji išvyko. Į Angliją ir Jungtines Amerikos Valstijas. „Man sekėsi labai gerai. Su EMI išleidau „Erthless”, bet taip jau būna, kad atlikėjai beveik niekada nelieka su ta pačia kompanija. Per tuos kelerius bendro darbo metus išaiškėja įvairiausių nuostabių dalykų, bet išsirutulioja ir problemų. Ir didžioji dauguma atlikėjų savo pirmąją kompaniją palieka: Peteris Gabrielis, Bjork, Witney Houston ir begalė kitų. Aš irgi palikau EMI, nors santykiai buvo geri, tačiau ir asmeniniai, ir kiti dalykai nulėmė mano grįžimą į JAV. Asmeninės peripetijos susipynė su profesinėmis, o kai sūnūs pradėjo studijas Amerikoje, nebegalėjau, nebenorėjau būti toli nuo jų”, – pasakoja dainininkė. Gintarė visiškai atvira – prodiuseriams atrodė, kad ji turi daug laisvės, o jai tos laisvės trūko…
„Antrą kompaktinę plokštelę „Feathermark” 2003-iaisiais leidau jau su kita kompanija, „SkySonic Records”, o dabar lietuviškąją leisiu dar su kita. Gyvenimas eina į priekį. Žinoma, gimus dukrelei kurį laiką muzikos visai nebenorėjau. Ilgą laiką… Žinote, kai toks žaislas šalia… Labai norėjau kiekvieną sekundę būti su ja. Bet Elžbieta dabar labiau domisi savo žaisliukais, tai ir aš ieškau sau naujų žaislų (juokiasi). Nutariau dar kiek pakoncertuoti. Nežinau kiek. Gal mažai, o gal daugiau. Sugrįžtu prie muzikos, tačiau niekam nieko neturiu įrodinėti. Man nereikia kontraktų su „Columbia”, „Sony” ar EMI – aš to neieškau, to man būtų per daug, nes muziką kuriu ramiai, kaip pati noriu, jaučiu, sugebu”, – pasakoja iki šiol gimtinėje nemažai gerbėjų turinti atlikėja.
Sugrįžimo koncertas
„Man įdomi muzikos esmė, jos kokybė ir noras klausytojui pasakyti ką nors naujo. Žmones reikia stebinti, guosti ir mylėti – tai aš perteikiu per muziką. Mano didžioji meilės yra elektronika ir fortepijonas. Programavimas suteikia puikių galimybių. Dar mėgstu lietuvių ragelius, arfą, škotiškas dūdas, specialiai pagamintus akustinius instrumentus… Tad galima įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys per mano būsimus koncertus, – valiūkiškai šypsosi Gintarė. – Mėgstu neįprastus dalykus – jie visi susilies kitąmet Kauno filharmonijoje. Norėčiau, kad mano sugrįžimo koncertas vyktų būtent čia. Kauno filharmonija man brangi nuo vaikystės, net negaliu prisiminti savo pirmojo koncerto ten. Gal buvau kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Ta salė man visada buvo kaip namai, kaip vartai į platų pasaulį”, – prisipažįsta Gintarė.
Niekada nerašo meilės tema
Gintarė sako, kad ryšiai su gimtine visada buvo ir yra glaudūs. „Mano laimė niekada nepriklausė nuo lietuvių bendruomenės JAV ar Anglijoje – aš nebuvau su jais. Mano šaknys ir esmė: tėvai, sesuo ir draugai – jie čia, Lietuvoje. Ryšys nuolatinis, gyvas ir labai labai asmeniškas”, – sako moteris. Ir didžiuojasi, kad sūnūs ne tik kalba, bet ir rašyti, kad ir su klaidomis, gali lietuviškai. Gal tam įtakos turėjo Gintarės literatūriniai sugebėjimai? „Poeziją rašau seniai. Ne kartą buvau raginama išleisti savo knygą, bet tada man buvo 16 ar 17 metų. Aš lyg ir gėdijausi žodžio, nes muzika – kad ir šiek tiek su „ūkeliu”, o žodis labai asmeniškas. Tačiau dabar manau kitaip. Beje, mano poezijos paprastų fragmentų visada galima rasti muzikoje, nes dainų tekstus rašau pati, per visą gyvenimą pagal svetimą tekstą esu parašiusi gal dvi dainas. Niekada nerašau meilės tema. Nemėgstu asmeniškumų. Mano knyga vadinsis „Dobilo širdy”, joje bus ir mano grafikos darbų. Labai tikiuosi, kad tiek kompaktinė plokštelė, tiek poezijos knyga pasirodys iki mano sugrįžimo koncertų Lietuvoje kitąmet”, – viliasi pašnekovė.
Stengiasi kuo daugiau pamatyti
Ar pavyksta būnant toli nenutolti nuo Lietuvos? „Poreikis domėtis ir žinoti viską yra, tik galimybių mažiau. Meno požiūriu, niekada nejaučiau, kad Lietuva būtų provincija. Klasikinė muzika čia klestėjo visada, o dabar ypač, džiazas taip pat. Nenoriu kalbėti apie pramoginę muziką, ten jau kaip žmonės nori, taip ją ir kuria, o gal tik taip ir tegali, ne man spręsti, bet aš jos nelaikau kultūros dalimi. Arba lietuviškas teatras – pasaulinio lygio. Visada atvažiavusi stengiuosi kaip galima daugiau pamatyti, išgirsti. Man kartais taip gražiai pavydu, kai sesuo su vyru, kurie po visą Lietuvą važinėja į įdomiausius renginius, projektus, festivalius, paskui man įspūdžius pasakoja telefonu. Mano norai kuo didžiausi, bet sąlygų nėra”, – apgailestauja pašnekovė.
Pasibaisėtinas kvailumas
Kaip kūrėjui gyvenasi masinės kultūros citadelėje – JAV? Tiesa, jau ir ten kai kurie žurnalai su pasididžiavimu ant viršelių skaitytojams praneša, kad jų numeryje nėra, pavyzdžiui, Paris Hilton. „Tikrai. Ne kartą tą mačiau ir per televiziją. Tai aktuali tema. Pastebėjau, kad žmonės įžeisti to, kas vyksta: absurdo, pasibaisėtino kvailumo, beskonybės, apgaulės. Man sunku suprasti tuos, kurie skaito ar žiūri tuos dalykus. Kam tai įdomu? Žinau, kad tikrai neįdomu ne tik man. Mano vaikams tai taip pat tik juoką keliantys personažai. Esu garantuota, kad mano sūnūs niekada gyvenime neitų su tokia mergina kaip P.Hilton!”
Sveikas gyvenimo būdas
Gintarė juokiasi, kad sūnūs jau gyvena savo gyvenimą, bet vedybomis dar tikrai nekvepia: „Jie renkasi. Kaip suprantu, rimtų santykių nė vienas dar neturi. Mane ir Džeisonas, ir Martynas gąsdina nuotraukomis. Turiu pasakyti, kad nė vienos labai jau gražios nebuvo – jie renkasi protingas. Sako, kad jiems nuobodu su neįdomia mergina. Aš nekritikuoju. Man dėl savo vaikų ramu. Vien todėl, kad tarp jų nesiblaškys jokia Paris Hilton!” (Juokiasi).
Kokia G.Jautakaitės kasdienybė? „Pažadino, ir bėgu. Tokia būna pradžia. Mažylė pabunda gana vėlai, kaip man ir patinka – apie dešimtą valandą. Per radijuką išgirstu, kaip ji lovelėje pradeda žaisti, tada ramiai virtuvėje pasigaminu pusryčius ir einu pas dukrelę. Taip ir prasideda diena. Mano vyras Keithas dažnai su mumis namie, į savo biurą jis vyksta retokai, nes kompiuterių profesionalai bet kur būdami gali palaikyti ryšį su visu pasauliu, ar ne”, – šelmiškai šypsosi Gintarė. Ji sako, jog vyras namie yra puiku. Ji nesupranta moterų, kurios skundžiasi, kad vyrai kiurkso šalia. „Be to, jis ne kiurkso, o labai rimtai dirba ir mes stengiamės jam netrukdyti. Bet jei man reikia kur nors išeiti, nekyla jokių problemų dėl Elžbietos. Kur einu? Na, jei sugalvoju daryti vakarienę ir noriu ką nors nupirkti. Bet gaminti, kepti, virti nemėgstu, mes tas pareigas pasidalijame”, – porina dainininkė. Pasak Gintarės, McCurdy šeima nori valgyti sveikai, todėl jokio „blogo” maisto nepripažįsta, todėl net nenorint gaminti tenka. „Pasidalijome neblogai – vieną savaitę Keithas gamina, kitą – aš, bet jei nenoriu, einame į kokią gerą vietelę pavalgyti”, – sako ji. Tokių vietų Amerikoje yra nemažai, mat sveiko gyvenimo būdo kultas dabar labai madingas. „Mes gyvename mažame miestelyje, aplink daug fermų, jų šeimininkai didžiuojasi savo produkcija, o mes visi labai norime juos palaikyti finansiškai, kad jos galėtų gerai gyvuoti, todėl beveik visą kasdienį maistą – pieną, vaisius, daržoves perkame ne iš prekybos centrų, o būtent iš mažų parduotuvėlių, kurios ir prekiauja vietos ūkininkų produktais”, – sako moteris.
Muzikantų karjeros nelinki
McCurdy pora su mažąja dukrele gyvena netoli Kanados sienos, Meino valstijoje. „Ten labai gražu. Gamta primena lyg Šveicariją, lyg Škotiją ar Airiją. O gal Skandinaviją… Vandenyno krantas uolėtas, aplink kalnų daug, tai laisvalaikis labai aktyvus – vaikštome po miškus ir kalnus. Kol negimė Elžbieta, su vyru plaukiojome valtele, bet dabar tai pavojinga, ji per maža vandens kelionėms”, – sako Gintarė.
Savaitgaliais, kai paprastai sugrįžta sūnūs, būna gražiausios šeimos akimirkos. Vyresnysis sūnus Džeisonas gyvena Niujorke, jis mėgina pradėti muzikinę karjerą, tačiau jei neapvyks, toliau studijuos mediciną ir biologiją. Metais jaunesnis Martynas, kuriam dabar 21-eri, mokosi netoliese koledže, jį baigęs norėtų kaip aktorius pabandyti jėgas Holivude. „Abu yra labai neblogi muzikantai, bet aš, iš arti pamačiusi, kaip ta profesija atrodo, jiems tokios karjeros nelinkiu. Noriu, kad sūnūs turėtų tvirtus pagrindus ir nepriklausytų nuo kažkokių nešvariai pigių vėjų, tokių, kokius į pramogų verslą įnešė Britney Spears su P.Hilton ir užėmė talentingų žmonių vietas. Man pasisekė, aš to išvengiau, nuo nieko nepriklausiau. Vyrams kur kas sudėtingiau. Moteris visada gali turėti užuovėją – vyrą, turtingą ar vargšą, nesvarbu, bet jis bus ramybės uostas, suteikiantis saugumą. Vyrų situaciją kitokia. Nenoriu, kad mano sūnų išsigelbėjimu taptų kokios nors vedybos su „pinigų maišu”. Tegul patys užsidirba! O tam reikalinga arba gera profesija, arba didelė sėkmė. Deja, šiandien nebeužtenka vien talento – nei Vakaruose, nei čia, Lietuvoje”, – įsitikinusi Gintarė.