Robertas Alanjas (Roberto Alagna) – italų kilmės prancūzų operos dainininkas, pasaulinio masto tenoras, išgarsėjęs ne tik savo talentu, bet ir skandalu Milano operos teatre „La Scala”, kai viduryje spektakliopaliko sceną, sako nesigailįs, jog pasielgė būtent taip.
Lučianas Pavarotis ne kartą viešai vadino jus savo paveldėtoju. Ar jaučiatės gavęs teises į jo palikimą?
Jokiu būdu. Man opera yra religija. Ir toje religijoje Pavarotis – Mesijas. Negalima būti Mesijo paveldėtoju. Muzikoje negalima nieko paveldėti, gali tik jausti turįs pranašumų. Čia kaip meilėje – jeigu jūsų žmona miršta ir jūs vėl vedate (pirmoji R. Alanjo žmona mirė nuo vėžio, palikusi jam mažą dukrelę Ornelą, kuriai dabar 16 metų. – Aut. past.), jūs nepradedate gyvenimo nuo švaraus lapo. Tai tas pat gyvenimas, kuris tęsiasi, bet tik su kitu žmogumi ir kitomis aplinkybėmis.
Jūs savo karjerą pradėjote kabarė. Po dešimtį valandų per dieną dirbdavote savarankiškai, tačiau konservatorijose nesimokėte. Kodėl?
Aš mokiausi daug daugiau negu kiti. Bet tikrai mokiausi ir iki šiol mokausi pats, savo paties būdu. Galbūt tas faktas, kad aš savamokslis, ir sukūrė naują stilių. O tiksliau pasakius, tai elementarus sugrįžimas prie paprastumo ir natūralumo. Man svarbiausia – dainuoti iš tikro, nuoširdaus jausmo, o ne iš utriruotų įmantrių natų, kaip linkę daryti daugelis mano kolegų.
Ar norėtumėte, kad jūsų dukra taip pat dainuotų?
Aš jos nespaudžiu ir nekuriu jai biografijos. Tegu ji užsiima tuo, kas patinka. Man svarbu, kad ji būtų laiminga. Nors, žinoma, aš patenkintas, ji paveldėjo mano aistrą muzikai ir jau įrašė savo pirmąjį albumą.
Pastaruoju metu koncertavote kartu su aire Selin Birn. O su savo žmona rumune Adžela Georgiju dar dainuosite?
Visai neseniai mes su Andžela nutarėme, kad vėl dainuosime kartu. Vasarą pasirodėme Marselyje, ir publika mūsų duetą priėmė susižavėjusi. Selin Birn buvo ne mano pasirinkimas, o koncertų rengėjų. Man pasiūlė į partneres pradedančiąją dainininkę, ir aš sutikau. Manau, kad jei bent kiek išgarsėji, turi suteikti šansą ir jaunimui.
Kas jums suteikė šansą? Beje, ar jūs patenkintas savo karjera?
Mano gyvenime nebuvo konkretaus žmogaus, kuris būtų suteikęs man šansą. Iš pradžių buvo labai sunku: visai neturėjau pinigų, tik tikėjimą savimi. Man pasisekė, kad mane gana anksti pastebėjo geriausių teatrų direktoriai ir ėmė kviesti pagrindinėms partijoms.
Jaunystėje – tik dėl to, kad suteikčiau malonumo mamai, – aš mokiausi buhalterijos. Tačiau šis užsiėmimas man visiškai nepatiko. Nuo to laiko prisiekiau sau daugiau nieko niekada neskaičiuoti. Todėl aš net nežinau, kiek partijų esu sudainavęs. Gyvenime per daug visko nenumatomo, kad galėtum daryti kokias nors išvadas.
Ar nesigailite, kad prieš metus nesusivaldėte ir išėjote iš „La Scalos”?
Tuo momentu teatro valdymą perėmė nauja direkcija, ir senoji stengėsi padaryti viską, kad sužlugdytų sezono atidarymą. Aš nenorėjau būti kovos ginklu šioje grynai politinėje kovoje, taigi gailėtis man nėra ko. Taip, aš garsiai trenkiau durimis. Aš – sicilietis, ir mano charakteris karštas… Viskas buvo surežisuota. Man neleido net pasireikšti. „La Scala” mane išdavė.
Dainininkas yra trapi ir pažeidžiama būtybė. Bet, regis, aš jau nugalėjau savo „milaniškuosius demonus”. Labai sėkmingai atlikau Radameso partiją Niujorko „Metropolitene”, o lapkričio pabaigoje dainuosiu dar tris „Aidas” Barselonoje – Plačido Domingo kvietimu. Labai svarbu išsaugoti ramybę, kad neprarastum kūrybinių galių
Operos skandalas
Priminsime, kad prieš metus legendiniame teatre „La Scala” sezonas prasidėjo skandalu. R. Alanjas, dainavęs Radamesą operoje „Aida”, viduryje partijos paliko sceną. Tai padaryti jį paskatino iš salės sklindančios įžeidžiamos replikos ir prakeiksmai. Įpykęs tenoras parodė publikai kumštį ir, nepabaigęs arijos, dingo užkulisiuose. Alanją tuomet skubiai pakeitė dubleris Antonelas Palombis. Jis taip skubėjo į sceną, kad nespėjo net apsivilkti kostiumo. Dainuoti apie egiptiečio karžygio Radameso meilę Etiopijos princesei Aidai kaip visuomet prabangiame Franko Dzefirelio pastatyme jam teko mūvint džinsus bei marškinėlius ir klausantis kai kurių žiūrovų garsiai reiškiamo nepasitenkinimo jo išėjusiu kolega.
Dar labiau nepasisekė vengrų dainininkei Ildiko Komlozi, atlikusiai Radamesą įsimylėjusios Amerisės vaidmenį. Kai Alanjas pasislėpė už kulisų, o Palombio dar nebuvo scenoje, jai teko keletą minučių dainuoti garsųjį „duetą” visiškoje vienatvėje.
„Tą akimirką mane ištiko hipertenzinis šokas, – prisipažino vėliau mecosopranas, – spaudimas šoktelėjo iki 200, tikrai.”
Manoma, kad publikos maišto priežastis buvo Alanjo pasisakymai spaudoje apie Milano žiūrovus. Dainininkas viešai pareiškė, kad sezoną dainuos operoje „La Scala”, tačiau ateityje pasirašyti kontrakto su Milano teatru nesiruošia. Alanjo žodžiais, žiūrovai, sumokėję už bilietą po du tūkstančius eurų, yra „labai sunkūs” ir neišmano apie muziką.
Operos finale salė devynias minutes plojo Palombiui. „Mane tiesiog sugriebė ir išgrūdo į sceną. Tačiau tai dalis mano darbo, ir netgi tokiais atvejais kaip šis reikia išlaikyti profesionalumą”, – pareiškė priblokštas tenoras po pasirodymo.
Beje, vieną iš pagrindinių partijų „Aidos” operoje atliko ir Lietuvos sopranas Violeta Urmanavičiūtė – Urmana.
Milano operos fanatikai garsėja savo žiaurumu. Išpuolis prieš Alanją nebuvo pirmas – pavyzdžiui, 1992 metais jie švilpdami ir trepsėdami kojomis nutraukė Lučiano Pavaročio pasirodymą, nes šis nesugebėjo paimti aukštos natos. Tiesa, operos Mesijas (kaip jį pavadino R. Alanjas) neužpyko ant publikos ir atliko savo vaidmenį iki galo.
Alanjas tapo pirmuoju dainininku, palikusiu sceną. „Jie ėmė švilpti man dar nepravėrus burnos! – aiškino tenoras palikdamas garsųjį teatrą. – Aš negrįšiu į „La Scalą”. Tai ne teatras, o cirkas!”