„Visas Nekrošius“ Sankt Peterburgo festivalyje

Rusijos teatrinio gyvenimo centras spalio mėnesį dviem savaitėm buvo persikėlęs iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Taip teigė ne vienas Rusijos teatralas, nuo studento iki pripažintų ir gerbiamų teatro istorikų.
To priežastis čia spalio 19-28 dienomis vykęs 17-asis Tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij Dom“ (Baltijos namai). Šiemet festivalio generalinis direktorius S.Šubas ir meno vadovė M.Beliajeva nusprendė visą festivalį skirti lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai ir pavadino jį „Visas Nekrošius“ („Vesj Nekrošius“). Festivalio metu Rusijos žiūrovams scenoje buvo parodyti visi septyni, šiuo metu teatro studijos „Meno Fortas“ repertuare esantys spektakliai – „Hamletas“ (1997), „Makbetas“ (1999), „Otelas“ (2000), „Metai. Pavasario linksmybės“ ir „Metai. Rudens gėrybės“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2004), „Faustas“ (2006). Festivalio programą papildė režisieriaus anksčiau sukurtų spektaklių video peržiūros, kurias sausakimšoje Mažojoje teatro salėje pristatė ir komentavo teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Teatro fojė viso festivalio metu veikė net keturios parodos. Fotografai D. Matvejevas ir V. Lupovskojus demonstravo geriausius savo darbus užfiksavusius Nekrošiaus spektaklių ir repeticijų momentus. „Meno Fortas“ pristatė spektaklių plakatų ir rekvizito elementų ekspozicijas.
Rašyti, kad visų spektaklių metu salė buvo pilnutėlė, o bilietai buvo parduoti dar rugsėjo pradžioje, reikštų nieko neparašyti. Suvaldyti minias ne tik studentų, bet ir garbaus amžiaus teatro gerbėjų, trokštančių patekti kas vakarą į teatrą, buvo ne tik teatro administracijos ir apsaugos, bet ir miesto milicijos didžiausias galvos skausmas. „Baltijskij Dom“ salė talpina bemaž tūkstantį žiūrovų, tačiau spektaklių vertimui paruoštų 1500 ausinių komplektų neužteko nė vieno spektaklio metu. Ir visgi kas vakarą už teatro durų likdavo apie šimtą „nelaimėlių“.
Viso festivalio metu dirbo visų svarbiausių Rusijos žiniasklaidos priemonių grupės, spektaklio metu ištraukas filmuodavo iki 10 kamerų. Pačiam režisieriui greta įtempto repeticijų ir spektaklių tvarkaraščio kasdien tekdavo duoti po 3-4 interviu. TV kanalas „Kultura“, švenčiantis savo 10 metų jubiliejų ir Lietuvos ir Baltarusijos televizijos kūrė specialias laidas apie festivalį. Atskiras laidas savo klausytojams ruošė radijo stotys „Svoboda“ bei „Echo Moskvy“. Negalėjo ramiai praeiti pro žurnalistus bei gerbėjus ir Nekrošiaus spektaklių aktoriai – V.Bagdonas, K.Smoriginas, R.Kazlas, E.Špokaitė, A.Mamontovas, A.Bendoriūtė, S.Trepulis ir kt.
Teatro kritikė iš Maskvos O.Jegošyna: „Festivalio devizas „Visas Nekrošius“ sujudino Rusijos teatrinę visuomenę. Likus pusantro mėnesio iki festivalio internete pasirodė jaunimo forumai skirti svajojantiems patekti į „Meno Forto“ spektaklius. Buvo aptariami nebrangūs traukinių reisai, viešbučių kainos, vietos bendrabučiuose, Piterio „aukštosios meilės ligos“ teatrui bendraminčių svetingumas. Paneigdami rūsčių skeptikų prognozes šiandieniniai žiūrovai įrodė, kad myli teatrą ne mažiau nei jų tėvai ar seneliai, leidęsi į piligrimines keliones norėdami pamatyti V.Vysotskio vaidinamą Hamletą Tagankos teatre. Dėl šios meilės jie susitaiko su bemiegėmis naktimis, plackartiniais vagonais, tuščiomis kišenėmis, nakvynėmis ant stoties suolelio ir keturiom valandom stovėjimo sausakimšoje salėje.“…“Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai – padidinto teatrinės visuomenės laukimo objektas. Taip žiūrima į atletą kuris eilinį kartą kelią kitiems neprieinamą svorį. Jo sceninėje erdvėje alsuoja dangūs (tai sniegas, tai lietus, tai akmenų griūtis). Nekrošiaus sukurtame pasaulyje sunku gyventi ir lengva kvėpuoti.“
Peterburgietė K.Pavliučenko: „Nekrošiaus festivalis tapo Peterburgo žiūrovams tapo tikra dovana. Rodos, rašyti apie Nekrošių tas pats, kaip rašyti apie Puškiną – tiek jau daug žodžių pasakyta ir parašyta. Visgi kiekvienas jo spektaklis, kiekviena mizanscena – puiki proga ilgiems apmąstymams. Daugeliui jo spektaklių gana daug metų. Pavyzdžiui chrestomatiniam „Hamletui“ šiemet sukako dešimt. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, susidaro įspūdis, kad išlaikyti, kaip geras vynas, šie spektakliai tik įgauna daugiau skonio. Ir išminties. Tokios, kuri verčia net už žmogžudžius verčia šnabždėti sielvartingąjį katalikišką „Misirere“.
M.Davydova (Maskva):“Galima teigti, kad būtent Nekrošius numatė svarbią šiuolaikinio teatro kryptį, kur spektaklio statytojas galutinai atsiplėšė nuo teksto autoriaus valdžios. Kartais kaip Jozefas Nadžis „Voiceke“, šiuolaikinis režisierius sukuria savo vizualines fantazijas, visiškai užmiršdamas pjesės siužetą. Kartais, kaip Liukas Persivalis ar Michaelis Talhaimeris visiškai perrašantys tekstą pagal savo idėjas ir koncepcijas. Nekrošiaus figūra, kaip dabar darosi aišku, savo laiku pasitarnavo tiltu tarp ankstesnio, interpretacinio teatro ir besiformuojančio mūsų akyse kuriančio teatro. Festivalis „Baltijskij Dom“, staiga labai aiškiai parodė šią, anksčiau ne visiškai suvoktą lietuvių genijaus reikšmę Europos scenai.
Populiarieji Rusijos leidiniai, siekdami efektyviau pristatyti Eimunto Nekrošiaus kūrybą savo skaitytojų ratą lygino jo vietą teatre su A.Tarkovskiu – kine ir net Dolce e Gabana – madų pasaulyje.
Pirmą kartą „Meno Fortas“ išvežė gastrolių iš karto visus septynis spektaklius. Tai buvo nemenkas išbandymas ir egzaminas ne tik visiems darbuotojams technine, organizacine prasme, bet ir didelis krūvis aktoriams. Visgi, festivalis įvyko sėkmingai, be mažiausių klaidų, o ilsėtis trupei ilgai neteks. Lapkričio 14-17 dienomis „Faustą“ išvys Liege miesto Belgijoje žiūrovai, o 26 ir 28 dienomis Maskvoje jau laukiami „Otelas“ ir „Faustas“.
Išskirtinė šį sezoną galimybė pamatyti Nekrošiaus spektaklį „Faustas“ Vilniuje – gruodžio 14 dieną Nacionaliniame dramos teatre.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.