Brangstanti šiluma nesustabdomai ilgina skolininkų sąrašus. Prognozuojama, kad šį sezoną už šildymą nebeišgalės susimokėti pusantro karto daugiau vartotojų, nei Kaunas turi gyventojų, rašo Panevėžio „Sekundė”.
Dėl nesumokėtų mokesčių pinigines plačiau atverti teks ne kam kitam, o nors ir vargiai, bet dar galą su galu suduriančiam skolininko kaimynui.
Vien panevėžiečiai už šilumą ir karštą vandenį „Panevėžio energijai” skolingi 3 mln. litų: 2,9 mln. litų įsiskolinę miesto gyventojai, 180 tūkst. litų – rajono.
„Skola yra įšaldytos bendrovės lėšos. Jei vartotojai neatsiskaito, bendrovė priversta imti kreditus, o juos turi grąžinti su palūkanomis”, – aiškino „Panevėžio energijos” realizavimo tarnybos viršininkas Arvydas Kriaučiūnas. Kadangi palūkanos, pasak viršininko, įskaičiuojamos į karšto vandens ir šilumos kainą, vadinasi, už jas sumoka vis dar išgalintieji neįklimpti į skolas.
Pasak A. Kriaučiūno, didžiausia problema – skolininkai, gyvenantys Savivaldybės nuomojamuose socialiniuose būstuose. Iš 800 bendrovės aptarnaujamų Savivaldybės nuomininkų net pusė įsiskolinusių „Panevėžio energijai”. Jie bendrovei nesumokėję daugiau nei milijono litų. Šilumos tiekėjo „juodojo” sąrašo viršuje – rekordininkas, jo skola siekia 25 tūkst. litų. Iš kone dešimt metų mokesčių nemokančio vartotojo išsireikalauti tokią sumą, anot A. Kriaučiūno, beviltiška.
„Pajamų neturi, dar vaikų krūva – Savivaldybė jo iš buto iškelti neturi teisės. O mes išjungti šildymo irgi negalime”, – teigė „Panevėžio energijos” atstovas.
Pasak A. Kriaučiūno, dabartinė tvarka, kai teisės aktai mokesčių naštą perkelia ne ant patalpų savininko, o nuomininko pečių, nėra logiška. Jo nuomone, už paslaugas turėtų atsiskaityti pati Savivaldybė, o ne jos būstu besinaudojantis gyventojas.
Su gyvenančiaisiais nuosavuose būstuose šilumos tiekėjai ilgai nežaidžia. Pasak viršininko, pakanka daugiau nei 7 tūkst. litų skolos, kad į duris pasibelstų antstoliai.
Per pusmetį „Panevėžio energijai” iš skolininkų pavyksta susigrąžinti apie 500 tūkst. litų mokesčių – per pastaruosius trejetą metų vartotojų skola sumažėjo 1,5 mln. litų.
Šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, per praėjusius metus šalies vartotojai už šildymą ir karštą vandenį liko skolingi 206 mln. litų, iš jų gyventojų nesumokėta suma siekė 140 mln. litų.
Nors savivaldybių nuomininkai tesudaro vos 2 proc. visų šilumos vartotojų, tačiau jų skolos siekia net 20 proc. bendro įsiskolinimo.
Anot V. Stasiūno, nemokūs vartotojai pelną neša nebent kreditus su palūkanomis dalijantiems bankams.
„Mes, šilumos tiekėjai, taip pat esame suinteresuoti, kad negalintis susimokėti gyventojas gautų kompensaciją ir nebūtų skolų. Kitaip už tą, kuris nesusimoka, turės mokėti jo kaimynas, nes palūkanos įskaičiuojamos į šilumos kainą”, – pabrėžė V. Stasiūnas.
Dėl prabangos preke tampančios šilumos asociacijos prezidentas kaltino į priekį vėžlio žingsniu žengiančią daugiabučių namų renovaciją. Anot jo, palaikyti 18-20 laipsnių temperatūrai nerenovuotą namą reikia šildyti tris kartus daugiau nei atnaujintą.
„Kodėl per 17 metų renovacija dar nepajudėjo į priekį, pasiteisinimo mūsų valstybei nėra. Pas mus tik pradėti apšiltinti namai, o Rytų Vokietijos, Lenkijos miestuose tokių mažai belikusių”, – pabrėžė V. Stasiūnas.
Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos atstovai tiekėjų raginimą renovuoti daugiabučius, kad sumažėtų šilumos kainos, vadina tik akių muilinimu, rašo „Sekundė”.
„Didesniu pelnu suinteresuoti tiekėjai dėl skolininkų nenori diržų susiveržti ir kelia kainas. Tas pats laukia ir įsivažiavus renovacijai.
Tuomet tiekėjai aiškins, kad sumažėjo paklausa, bet jie negali pusės katilo kūrenti. Toks skatinimas taupyti – tik akių mulkinimas”, – teigė lygos atstovė Panevėžyje Ramutė Čižienė.
Pasak jos, prieš porą metų šalyje už šilumą ir karštą vandenį įsiskolinusių vartotojų buvo tiek, kiek gyventojų turi Kaunas, 2006-aisiais skolininkų skaičius susilygino su Vilniumi. R. Čižienė prognozuoja, jog šiais metais nebeišgalinčių susimokėti už šildymą armija jau bus pusantro Kauno dydžio.
Pasak lygos atstovės, dabartinė kompensacijų skyrimo tvarka netaps išsigelbėjimu mažas pajamas gaunantiems gyventojams.
Pasak jos, ne kompensacijos turi gelbėti nuo skurdo, tačiau 17 Nepriklausomybės ir ketvirtus narystės Europos Sąjungoje metus skaičiuojančioje Lietuvoje apie orumą nebegalvojama, kai valstybė savo piliečius palieka gyventi pusbadžiu.
Miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė prognozuoja, kad šoktelėjus kainoms šią žiemą už šildymą nebeišgalės susimokėti dar didesnė armija panevėžiečių. Vien per spalį prašymus skirti kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį Savivaldybei pateikė 1207 miesto gyventojai.
„Čia dar ne viskas – tokių prašymų sulauksime ir lapkritį, ir gruodį”, – aiškino Z. Ragėnienė.
Tačiau norint gauti valstybės paramą reikia būti visišku skurdžiumi. Prieš ketvertą metų, kai kompensacijos buvo skiriamos atsižvelgiant į pajamas, o ne turimą turtą, Savivaldybė sulaukdavo prašymų kone triskart daugiau.
Šiuo metu tam, kad galo su galu nesuduriantis bute gyvenantis vartotojas įgytų teisę į kompensaciją, jo turto vertė neturi viršyti 112 tūkst. 395 litų, gyvenančio privačiame name – 119 tūkst. 55 litų. Turto vertė, pagal kurią žmogus pripažįstamas pasiturinčiu arba skurdžiumi, nustatoma susumavus jo užgyventą turtą – mašinos, sodo, žemės ar miško sklypo, galų gale būsto vertę.
Tačiau, anot Z. Ragėnienės, ne turto vertės skaičiavimas tampa pagrindiniu kliuviniu kompensacijai gauti.
„Nemanyčiau, kad turto vertės normatyvas per mažas. Pavyzdžiui, sodybiniai kelių arų sklypai beveik jokios vertės neturi. Problema, kad šiai dienai valstybės remiamos pajamos tesiekia 235 litus – būtent ši suma atimama iš gaunamų pajamų kompensacijai gauti. Bet ar tiek užtenka žmogui per mėnesį bent būtiniausiems poreikiams patenkinti?” – retoriškai klausė Z. Ragėnienė.