Graži tradicija uždegti žvakelę ant giminės ar dvasiškai artimo žmogaus kapo pas mus nėra labai sena. Toks paprotys ėmė plisti tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės.
Varėnos rajone, Akmens kaime, 1880 metais kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakutes ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apeiga tapo įprasta visoje Lietuvoje. Ir rytoj rudens sutemose suplevens liepsnelės kapuose, atmintimi sušildydamos protėvių kaulelius gruodo kaustomoje žemėje.
Būdinga žemdirbių tautoms
Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įtraukė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje? Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo aukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius Klunio benediktinų vienuolyne Prancūzijoje. Paminėti mirusiuosius po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška – taip paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė. Vienuoliai benediktinai šią tradiciją atnešė ir į Lietuvą. Juolab kad ir mūsų gamta dabar tokia liūdna – medžiai, pabėrę lapus, tiesia nuogas šakas į dangų. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Apie ją paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai: XVI amžiaus rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, lenkų metraštininkas Janas Dlugoszas. Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms, ji kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Juk kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o auginamas rugio grūdas per darbą sieja kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės: jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Šventė vadinta Ilgėmis – juk artimųjų, išėjusių anapus, ilgimasi. Iš tokių mitinių nuostatų bus kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių. Iki Mindaugo valdymo Lietuvą sudarė daug genčių. Jos buvo panašios kalba, gyvenimo būdu, tačiau laikėsi šiek tiek skirtingų papročių. Gentinis paveldas, tikėtina, išliko tarmėse ir etnikoje. Tad net Vėlinių dieną žmonės kiekviename krašto regione elgiasi kiek skirtingai.
Bendros vaišės su vėlėmis
Girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Tačiau valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis… Prieš sėdant prie stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip buvo kviečiamos vidun vėlelės, net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis – žmonės juos valgydavo be peilio ir kiekvieno po tris kąsnelius numesdavo pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventųjų litaniją. Kai žvakelė apeidavo ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.
Į kapines – vandens ir rankšluostį
Aukštaitijoje XIX amžiaus viduryje dar būta papročio Visų Šventųjų dienos vakarą nunešti į kapines maisto. Kartu ir dubenį vandens, baltą rankšluostį – gal vėlėms reikės nusiprausti. Kitą dieną, per Vėlines, maistas būdavo išdalijamas elgetoms. Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir pareinančios namo. Kur pabarstyta švaraus smėliuko, lieka mažos pėdutės. Namiškiai palikdavo vėlėms ant stalo vakarienės, praverdavo langus, duris. Net pakurdavo pirtį, kad prabočių šešėliai galėtų sušilti. Tikėta, jog vėlė gali apsilankyti namie ir kokio pakeleivio pavidalu, todėl bet kurį užėjusįjį būtina kuo nuoširdžiausiai priimti, gerai pavaišinti.
Už tuos, kurių niekas neprisimena
Žemaičiai manydavo, kad šventąją naktį vėlės iš kapų eina į savąją bažnyčią. Ir ten mirusių kunigų vėlės jiems laikančios Mišias. Tačiau tai gali pamatyti tik dvasregiai. Štai vienoje parapijoje buvęs toks varpininkas, kuris pats kūdikėlių vėleles nunešdavęs iš kapinių į bažnytėlę, išklausinėdavęs jų norų. Namie žemaičiai sugiedodavo „Kalnus” ir pasimelsdavo už tuos, kurių vardų niekas nebeprisimena: už kareivius, žuvusius mūšio lauke, už paskendusius marių platybėse, už tikėjimą praradusius, už keleivius, šią naktį pasiklydusius girioje…
Būdavo kuriami laužai
Seniau per Vėlines laikantis senovinių tradicijų kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose buvo deginami seni sutręšę, išvirtę antkapiniai kryžiai. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo anapus pasitraukusius gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai šį pasaulį palikusiam artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse: „O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių.”