Kitąmet Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA) galėtų minėti veiklos 40-metį. Tačiau nežinia. Lietuvos archyvų departamentas (LAD) sau pavaldžią instituciją skuba reorganizuoti, sukauptus fondus išmėtyti po tris, nieko bendra su kultūra ir menu neturinčius archyvus.
Nuo 2008-ųjų balandžio 1-osios LLMA gali būti reorganizuotas. Kodėl ketinama atsisakyti bene vienintelio Europoje tokio pobūdžio specializuoto archyvo, kuriame saugomi nuo XV amžiaus sukaupti asmenų, institucijų (kūrybinių sąjungų, redakcijų, mokymo ir kitų įstaigų) fondai, asmenų ir šeimų kolekcijos, kiti vertingi mūsų kultūros paveldo, ikonografijos dokumentai? Žmones baugina skaidymas kultūros paveldo fondus išdalijant Lietuvos valstybės naujajam, Lietuvos centriniam ir Vilniaus apskrities archyvams. Juk iki šiol šiuose archyvuose nebuvo dirbta nei su literatūra, menu ir apskritai su kūrėjais. Kultūros ir meno žmonės sunerimę.
Skubama išparceliuoti
Spalio 19-ąją iš Lietuvos archyvų departamento (LAD) prie Vyriausybės LLMA direktorei Vidai Šimėnaitei įteikė dokumentus dėl reorganizavimo projekto. Projektas jau pasirodė „Valstybės žiniose”, o LLMA direktorė V.Šimėnaitė jau apsilankė Registrų centre. „Nors tai departamento iniciatyva, mes nežinia kodėl patys turėjome rašyti prašymą, kad mus įregistruotų dėl reorganizacijos. Dar 70 litų teko sumokėti… – stebisi V.Šimėnaitė. – Ką padarysi, tokie departamento ketinimai. Juridiniu požiūriu jie teisėti; mes turime paklusti.”
Kaip LŽ informavo departamente, iki lapkričio 25-osios visuomenė gali pareikšti nuomonę dėl reorganizavimo projekto ir LLMA ateities.
Kultūros proceso saugotojai
Trisdešimt dvejus metus archyve (vienintelė darbovietė po paskyrimo) išdirbusi V.Šimėnaitė sako, jog reorganizacija nebūtų tokia bauginanti, jei visi LLMA fondai būtų perkelti į kurį nors vieną archyvą; gal kaip jo skyrius ar padalinys.
„Išskaidžius per 40 metų sukauptus fondus, ne tik bus sunkiau juos skaitytojams surasti, teks tikslinti ir peršifruoti šaltinius, atlikti kitų daug sąnaudų reikalaujančių darbų, – sakė V.Šimėnaitė. – Tačiau liūdniausia, kad nenorima įsigilinti į mūsų archyvo darbo specifiką. Kolegos saugo istorijos faktus, o LLMA darbuotojai stengiasi „pagauti” ir išsaugoti kultūros istorijos procesą, įamžinti menininko kūrybines paieškas, jo darbo eigą.”
LLMA – šeštas pagal dydį iš 15 departamento archyvų. Per 40 veiklos metų aštuoniose saugyklose sukaupta apie pustrečio kilometro dokumentų. LLMA dirba aštuoniolika didelę patirtį turinčių meno specialistų, už savo žinias ir kruopštų darbą negaunantys nė tūkstančio litų algos. Dirbama, pasak V.Šimėnaitės, iš idėjos, siekiant išsaugoti mūsų kultūros paveldą.
„Archyvas nuolat papildomas vertingais dokumentais. Darbo turime dešimčiai metų į priekį, – sako direktorė. – Tačiau glumina tai, kad Centrinė ekspertų komisija vadovaujasi visai kita fondų kaupimo samprata. Mums, pavyzdžiui, priekaištaujama, kad archyve yra per daug dokumentų, kad labai gerai tvarkomės. Mūsų požiūris į asmens fondą visiškai kitoks.”
Tikslas
Pasak Lietuvos archyvų departamento generalinio direktoriaus pavaduotojos Veronikos Karklelienės, šis reorganizavimas vyksta vadovaujantis Vyriausybės politika. „LLMA reorganizavimo tikslas – sumažinti valstybinės archyvų sistemos įstaigų, dubliuojančių viena kitą, skaičių, jų organizacinę struktūrą, nes siekiame efektyviau dirbti ir panaudoti biudžeto lėšas. Tiesiog sumažės administravimo išlaidų, tai ir yra vienas pagrindinių tikslų, – LŽ aiškino V.Karklelienė. – Dar prieš kelerius metus mūsų siūlomai reformai buvo pritarta Vyriausybės Strateginio planavimo komitete.”
Departamento generalinis direktorius Vidas Grigoraitis LŽ patvirtino, kad reorganizacija – „valdymo išlaidų protingas naudojimas”, taip pat rūpi renovuoti patalpas, pagerinti darbo sąlygas. Dar jis įsitikinęs, jog šiais laikais vienas kompiuteris atneša daugiau naudos nei penkios kad ir puikiausios archyvo darbuotojos. Tačiau patikino, kad tik atsižvelgęs į visuomenės siūlymus pateiks galutinį sprendimą.
Be pasirinkimo ir teisės?
Kas, jei žmonės, neatlygintinai į archyvą perdavę savo ar savo artimųjų dokumentus, nesutikdami su reorganizacija norės atgauti bibliografines vertybes?
„Prof. Vytautas Landsbergis įspėjo, jog atsiims savo asmens fondą, kuriame yra apie 2 tūkst. bylų nuo 1884 metų, taip pat ir savo tėvo architekto ir visuomenės veikėjo Vytauto Landsbergio Žemkalnio (1893-1993) asmens fondą, kuriame sukaupta 2380 bylų nuo 1845 metų, jei mūsų archyvas bus likviduotas ar išdraskytas, – sako V.Šimėnaitė. – Jis tikrai atgaus savo šeimos neįkainojamai vertingus dokumentus, nes juos perdavė depozito teisėmis – turi teisę pats spręsti dokumentų likimą. Kitų asmenų dokumentai perduoti valstybei nuolat saugoti, pasirinkimo teisės nebėra.”
„Jokiu būdu nesutinku, kad mano tėvo aktoriaus ir režisieriaus Jono Aleknos, dirbusio Panevėžio teatre, ir sūnaus kompozitoriaus Vykinto Baltako (Bieliausko) archyvai būtų išsklaidyti, perduoti į skirtingus, ne meno archyvus, – LŽ sakė kultūrologė, kelių monografijų ir vadovėlių autorė Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. – Ieškosiu galimybių savo šeimos narių dokumentus perkelti į meno įstaigą, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejų. Juk sutartis, pagal kurią mūsų privati intelektinė nuosavybė buvo perduota saugoti valstybei, sudaryta su konkrečiais LLMA atstovais; sutartyje nebuvo nė užuominos apie archyvo statuso ar pavadinimo pakeitimą. Menininkams, kultūros tyrinėtojams labai svarbu, kokioje įstaigoje saugomi ikonografiniai dokumentai.”
V.Karklelienė tikisi, jog žmonės ir toliau bendradarbiaus su naujuoju archyvu, tačiau rašytojų ir literatūros kritikų valia bei nuostatos aiškiai išsakytos dar prieš septyniolika metų. Kai 1990-ųjų liepą buvo pakeistas Lietuvos literatūros ir meno archyvo pavadinimas (tapo Lietuvos valstybiniu meno archyvu), tik dėl vieno iškritusio žodžio kilo toks nepasitenkinimas, kad 1993 metų gegužę archyvui buvo grąžintas senasis pavadinimas.
Unikalus archyvas
„Vienas reorganizacijos argumentų, kad literatūros ir meno archyvai buvo sukurti sovietmečiu. Vakarų šalyse tokių archyvų nacionalinėje archyvų sistemoje nėra, o jei ir yra, jie privatūs arba priklauso kūrybinėms organizacijoms. Teminis archyvų skirstymas nėra gera praktika”, – įsitikinusi V.Karklelienė.
„Nieko panašaus! – sako R.Aleknaitė-Bieliauskienė. – Dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Balys Sruoga, dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete, inicijavo ir skatino saugoti, kaupti ir rinkti visą Lietuvos kultūrą, jos raidą atspindinčią medžiagą. Todėl šiandien turime neįkainojamos vertės kultūrinį palikimą.”
„Reorganizacijos iniciatoriai, regis, nė nenujaučia, kad seno popieriaus skiautė su autentišku menininko raštu, jo pastabomis – brangesnė už toną aukso. Nes šis dokumentas – mūsų kultūros istorijos liudijimas. Šią medžiagą reikia kaupti, o ne skaidyti, – LŽ kalbėjo muzikologas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Jonas Bruveris. – Nesuprantu, kodėl siekiama išblaškyti LLMA fondus. Akivaizdu, jog tai labai apsunkins šaltinių tyrinėjimus, sulėtės mokslinė veikla. Ar tai, anot projekto, reiškia „proceso optimizavimą”?
Stulbinanti žinia
„Kam šauna į galvą tokie dalykai?! – nustebo naujieną išgirdęs kompozitorius Teisutis Makačinas. – Ką reiškia reorganizuoti? Daug metų bendrauju su šiuo archyvu ir džiaugsmu netveriu, kai ten randu savo kūrybos, per daug metų visur išblaškytos. Juk anksčiau nebuvo dauginimo ir kitokios technikos, visur palikdavome kūrinių originalus. Archyvas turi būti vienoje vietoje, nes meno paveldas yra kompleksinis dalykas, susietas daugybe tarpusavio ryšių. „Aš, pavyzdžiui, daug muzikos sukūriau Panevėžio teatrui. Kokiame archyve nuo šiol turėsiu ieškoti tos savo kūrybos? Kodėl ji atskiriama nuo asmeninio fondo?”
Biurokratų išmonė
„Išskaido? Ar dabar kas nors aiškinama žmonėms?! Kokios diskusijos kada vyko esminiais klausimais? – piktinasi filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. –
Lietuvoje biurokratija daro savo tvarką. Parengia kokį nors dokumentą klerkas, net ne departamento vadas, nurodymus gaunantis nebūtinai iš nacionalinės valdžios, ir visi pasirašo. Niekur – nei Vyriausybėje, nei Seime – niekas neperžiūrima, nevertinama nacionalinės teisės visumos kontekste. Manau, šiandien reikia atkurti nacionalinę valdžią ir veikiančią Vyriausybę. Anarchijų anarchiją pažaboti gali tik veikiantis ir atsakingas premjeras, o ne koks nors „mažumos” atstovas, kuris tik susirūpinęs, kaip išsilaikyti, žadėti ir nieko nepadaryti. Tokiems dalykams kaip LLMA skaidymas pirmojoje Vyriausybėje būtų skubiai kviečiamas pasitarimas, diskutuojama, o jau tada daromas bendras sprendimas argumentuojant siūlymus, kartu prisiimant atsakomybę.”
Inteligentų žodis
„Jei dar yra inteligentų, kodėl jie tyli? Ar visi, supančioti savo skurdžių dotacijų, bijo jų netekti? – klausia R.Ozolas. – Jei inteligentams jau nebesvarbi jų nacijos kultūros istorija, kultūros archyvas, gal mūsų apskritai nebereikia?”
„LLMA – ne vien sąjungų ar atskiro menininko, tai visų kultūros ir meno žmonių reikalas. Manau, visi turėtų rėkti, ypač mokslininkai, kurių laukia didžiausi nuostoliai, – įsitikinęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas. – Beje, pirma mintis, kai išgirdau apie archyvą: ar vėl kažkam iš ponų prisireikė daugiaaukštį pastatyti? Juk ten, nuo Mindaugo gatvės, atsiveria labai graži panorama…” Ar ši restruktūrizacija ir reorganizacija nepradėta dėl žemiškų dalykų – archyvo pastato ir ypač vertingo žemės sklypo?
LŽ žiniomis, savo nepritarimą jau raštiškai išsakė Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos kultūros kongreso, kitos organizacijos.
P.S. V.Grigoraitis patikino, kad valstybinio pastato Mindaugo gatvėje, kur įsikūrę keli archyvai, nesirengiama privatizuoti, nes tai draudžia įstatymai. Kol kas.