Ūmai nuščiuvo visi protesto balsai dėl lietuviškos žiniasklaidos mėgavimosi smurtu ir kitais kriminaliniais kraupuliais. Šiandien Lietuvos žmonės turi kitokios siaubo lektūros – kainas, nuo kurių šiaušiasi plaukai.
Jeigu gerą mėnesį nebuvai Lietuvoje ir pargrįžęs užsukai į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, gali pamanyti, kad ne ten pataikei. Andai pieno skyriuje dvi pusamžės moterys, pasibalnojusios nosis akiniais, vartydamos apžiūrinėjo sūrį. Negalėdamos patikėti savomis akimis, kreipėsi į mane: „Ponuli, kiek jis kainuoja?” Ir padavė man mažesnį nei delnas lietuvišką liesos varškės sūrį. „Vienuolika litų.” Išgirdusi atsakymą viena moteriškė, man pasirodė, persižegnojo. Gediminas Kirkilas ir Socialdemokratų partija prarado dar du balsus.
Neabejojau, kad ši diena išauš, tačiau nesitikėjau, jog taip greitai. Valstybininkų klanas pats nesugeba nieko sukurti, tačiau pasirenka vis naują auką – politinę partiją, kuria pasinaudoja kaip liftu į valdžią ir kurią galiausiai nusiaubia lyg žiurkių orda. Visoms krašto politinėms jėgoms sanguliavimas su valstybininkų klanu baigėsi katastrofa. Net ir Valdui Adamkui, pelniusiam absoliutų Lietuvos žmonių pasitikėjimą, reitinguose visa galva pranokusiam artimiausius varžovus, tačiau po pirmos kadencijos nelauktai ir skaudžiai pralaimėjusiam rinkimus savo buvusiam patarėjui energetikos klausimais Rolandui Paksui.
Socialdemokratų partija buvo vienintelė, kuri per patrankos šūvį neprisileisdavo valstybininkų. Jau vien dėl to, kad Algirdas Mykolas Brazauskas negalėjo pakęsti Albino Januškos, kuris atsimokėjo ne mažesne antipatija. Tačiau pašalinus skersai kelio stovintį A.M.Brazauską, nebeliko jokių kliūčių – G.Kirkilas svetingai atkėlė valstybininkams šios paskutinės tvirtovės vartus.
A.M.Brazauskas, nors ir būdamas seno kirpimo sunkiasvoris vadovas, sutelkęs valdžios galias Vyriausybės rūmuose, niekad neužmiršdavo kelio į „Barborą Radvilaitę” – partijos būstinę. Remdamasis partija kaip patikimiausia atspara permainingoje ir nenuspėjamoje politikos jūroje, jis išsaugodavo bent minimalų ryšį su visuomene, anksčiau ar vėliau išgirsdavo jos skundus ir lūkesčius.
Ką girdi G.Kirkilas? Albino, kuris vienas atstoja partijos prezidiumą ir tarybą, patarimus. Ministrų raportus apie nesulaikomą pažangą ir BVP augimą. Raudonžandė valstybė trykšta sveikata, o jos piliečiai – nublyškusiais skruostais ir sužvarbę. Tuščias daiktas tokiems aiškinti apie rekordinius BVP procentus ir klestinčią ekonomiką.
Tačiau nemanau, kad G.Kirkilas į tokią nepavydėtiną padėtį pateko vien dėl savo kaltybės, iškeitęs partiją ir socialdemokratiją į valstybininkus. Iš dalies tai ir valstybės sąrangos, jos institucijų silpnybė.
Ar pastebi G.Kirkilas, kad jis nejučiomis ir nemačiomis, galbūt prieš savo valią, žengia pirmtakų keliu? Čia savo pėdas yra palikusi pirmoji Sąjūdžio Vyriausybės ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė, vėliau – LDDP premjeras Adolfas Šleževičius, galiausiai -konservatorių premjeras Gediminas Vagnorius.
Jei atsispirtume pagundai klijuoti etiketes, turėtume pripažinti, kad tai buvo nors skirtingos, tačiau stiprios asmenybės, savo valiai pajungusios iš pradžių Vyriausybės veiklą, o paskui ir visą valstybės gyvenimą. Užsibrėždamos sau maksimalius uždavinius šios politinės figūros reikalavo ir maksimalių įgaliojimų.
Tačiau vykdomosios valdžios teisių didinimas anksčiau ar vėliau susidurdavo su įstatymų leidėjų ir partijų interesais. Didesnės teisės reiškė ir didesnę atsakomybę, kurią visą, ištikus krizei, bendražygiai mielai perleido K.Prunskienei, A.Šleževičiui, G.Vagnoriui. Kodėl G.Kirkilas turėtų būti išimtis?
Šios nepavydėtinos Lietuvos premjerų dalios du kartus sugebėjo išvengti tik R.Paksas, kuris nuo atsakomybės išsisuko sprukdamas iš premjero posto. Todėl ir tapo prezidentu.
Ar juo taps G.Kirkilas? Vargu. Mat jis neturi savo „Williams’o”. Nebent G.Kirkilas triukšmingai atsistatydintų protestuodamas prieš Vyriausybės sutarties pasirašymą su nacionaliniu investuotoju, būsimuoju energetikos trigalviu slibinu – gal premjeras atleis tokius žiaurius ir paikus juokus?
Tačiau jis neturi kitos rimtos dingsties pasitraukti ir saugiai ruoštis prezidento rinkimams. G.Kirkilas pasmerktas laukti pirmųjų gyventojams už šildymą pateiktų sąskaitų, kurios bus kaip pirmos šalnos žaliuojančiame valstybės sode. Arba paskutinė Vyriausybės ir vis dar valdančios Socialdemokratų partijos kova, kurioje G.Kirkilui valstybininkų generolai skyrė, prisimenant garsųjį Holivudo filmą, garbingą eilinio vaidmenį.