Modernus, interaktyvus, nepakartojamas žmonių traukos centras, nuolat pilnas lankytojų – įprastas šiuolaikinio muziejaus apibūdinimas.
Nepakartojamas. Tik šis iš anksčiau minėtų žodžių tiktų apibūdinti Klaipėdos muziejams. Aišku, norint tuo įsitikinti, reikia paskirti gerą gabalą laisvos dienos ir eiti pažiūrėti jų ekspozicijų.
Tiesa, ruošiantis pakelti Klaipėdos muziejų lankomumo statistiką, kiek gąsdina paskutinė patirtis užsienyje – bandymai patekti į vaškinių figūrų „Madame Tussauds” arba dailininko Salvadoro Dali muziejus Londone – ten reikėjo stovėti ilgose eilėse, o už bilietą pakloti reikėjo nemažą sumelę.
O jeigu Klaipėdoje tas pats? Jeigu čia ekspozicijos tokios pačios įdomios kaip užsienio muziejuose, prie jų nuolat grūdasi minios žmonių?
Pažadintas manekenas
Prie Kalvystės muziejaus eilių nebuvo. Kodėl? Muziejus neveikė. Patogi proga užsiimti eilę ir vidun patekti pirmam, kai atidarys duris. Tik niekas nežino, kada tai bus. Tad einame toliau.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pirmasis išvystas eksponatas – ne pirmos jaunystės kasos aparatas, privertęs dalyvauti jo pažinimo procese. Jis ne iš karto pasidavė kasininkei ir čekį išspausdino tik trečiuoju bandymu.
Visai interaktyvu, apsilankymo pradžia suintrigavo.
Muziejuje pažintis su krašto istorija prasideda nuo pagal lietuvininko būstą įrengtos ekspozicijos, kurioje be kitų eksponatų sėdi senoviniais rūbais aprėdyti plastikiniai manekenai.
Kalbėkis su jais, kiek tik širdis geidžia – tylu, ramu, anei vieno žmogaus, tik prie senovinės spintos pasodintas dar vienas manekenas. Tik staiga – o, siaube – jis sujuda ir krenkšteli. Darbuotoja, pasirodo, ne ano meto gyventoja.
„Užsieniečių jau nebėr, užtat iš mokyklų ekskursijos ateina”, – paklausta apie lankytojų srautus muziejuje atsakė ji.
Tarsi paneigdama jos žodžius netrukus atėjo vokiečių pora. Vyras puolė apžiūrinėti senovinius Klaipėdos krašto pinigus, moteris – skaityti žurnalą.
Nebylūs palydovai
Firminiu tiksėjimu lankytoją pasitinka Laikrodžių muziejus, tačiau jį tuoj pat pertraukia tylus bruzdesys – darbuotojoms reikia įjungti apšvietimą, atidaryti duris į kitas sales, mesti į šoną mezginius ir įdėmiai apžiūrėti tą vienintelį keistuolį, kuris šeštadienio popietę nieko įdomesnio, nei aplankyti muziejų, nesugalvojo.
Viena darbuotojų užėmė poziciją šalia permatomos aukų dėžutės – gal pamanė, kad lankytojas ruošiasi pinigus nugvelbti. Atsarga gėdos nedaro.
Galėjo ir apie kokį įdomesnį laikrodį papasakoti – viso vizito metu vienišam lankytojui taip niekas ir nepasekė istorijos, nors gali iš kailio išsinerti, bandydamas parodyti, kad tau įdomu, bet ne viskas aišku.
„Yra dar antras aukštas”, – vienintelė išgirsta informacija.
Nesuprantama, kodėl muziejus tuščias, juk pasižiūrėti čia išties yra į ką. Pradedant pirmykščiais laiko matavimo prietaisais, tikriausiais meno kūriniais prancūziškais viduramžių laikrodžiais ir baigiant pačiais naujausiais išradimais – japonišku, į kalkuliatorių panašiu laikroduku. Tuo pačiu, kurį vienas pažįstamas pasakojo muziejuje matęs prieš kelis metus.
Muziejai tikrąja to žodžio prasme
„Per metus vidutiniškai sulaukiame 10-12 tūkst. lankytojų, taip pat apie tūkstantį edukacinių ekskursijų. Didžiausi lankytojų srautai – pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą mažiau”, – pateikė skaičius Laikrodžių muziejaus direktorius Romas Marcinkus.
Anot jo, atnaujinimo procesas vyksta nuolat, neseniai atidaryta baroko laikotarpio ekspozicija, šiomis dienomis ruošiamasi atidaryti dar vieną naują parodą.
Ginčytis su direktoriumi nereikėtų – gražu, įdomu. Kaip ir prieš 12 metų, po ekskursijos su klasės draugais. Ir lankytojų šįkart pilna – mokytojos auklėtinius atvedė laikrodžių pažiūrėti.
Nepaisant to, po šeštadieninės ekskursijos po Klaipėdos muziejus galvos niekaip nepaliko viena mintis – galbūt po kurio laiko sulauksime lankytojų, kurie norės pamatyti, kaip atrodo… pirmieji muziejai.