Paminėjom prieš penkiolika metų šauniu tautos referendumu priimtą Lietuvos Konstituciją. Ją būtų galima palyginti su akmenine tvora, kuria mėginom atsitverti nuo išorės priešų ir nuo vidinės netvarkos arba savivalės.
Taip pat ją lyginom su akmeninėm plokštėm, ant kurių Mozė buvo surašęs Dešimtį Dievo įsakymų. Deja, ir šitam dieviškam (Biblijoj kur kas ilgesniam) tekstui dar prireikė Pakartoto įstatymo knygos. Laikas ir įvairios aplinkybės redagavo net patį Dekalogą.
Ir mes jau matom, kad mūsų konstitucinė tvora vienur darosi ankšta, kitur jaučiam išklibintus akmenis. Ypač neramu dėl Lietuvos pilietybės netenkančių tautiečių, ne iš gero gyvenimo išvykusių uždarbiauti svetur. Atėmę įgimtą pilietybę dėl to, kad jiems buvo pasiūlyta kita, paverstume juos tremtiniais. Antikos laikais toks pasmerkimas buvo beveik tolygus mirties bausmei.
Tačiau šiuo atveju išnykimas gresia ne šiems žmonėms, jis sėlina prie mažėjančios mūsų tautos. Lietuvis – ne rusas, ne lenkas ir ne žydas, turintis Lietuvos pilietybę ir gyvenantis Lietuvoje, – jis neturi kitoj pasaulio vietoj savo tautiečių įkurtos valstybės. Kitų tautybių žmonėms Lietuva – įmotė, o lietuviams – motina. Nepamirškim – dar visai netolimoj praeity mes buvom atsidūrę grėsmingoj situacijoj. Kaip toj lietuviškoj mįslėj: vienas sako – bėkim bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečias sako – čia linguokim… Tie, kurie tartum akmenys mėgino priešintis, buvo sunaikinti, kurie kaip nendrės linko ten, kur vėjas pūtė, išliko. Gal tie, kurie bėgdami išsigelbėjo, jau nebe lietuviai? Ir tie, kuriems Motina Tėvynė šiais laikais suteikė galimybę kur nors išvykus uždarbiauti, taip pat nebebus laikomi mūsų piliečiais?
Kažkaip nesmagu ar net skaudu skaityti mūsų Konstitucijos 41 ir 53 straipsnius, kur kalbama apie nemokamą mokslą ir gydymą valstybinėse gydymo įstaigose.
Bet ar tai pakankamos priežastys, kuriomis būtų galima paaiškinti daugelio mūsų piliečių abejingumą savo valstybei? Vieni galbūt apsnūdę ir aprimę, kad Lietuva jau laisva, kad valstybė gyvuoja. Kiti apgirtę ir pikti, nes ta valstybė ne visiems įpila tiek, kiek jie norėtų. Bet vis dėlto norisi klausti, norisi šaukti – kur toji buvusi mūsų galia, tas mus vienijęs magnetinis laukas, subūręs mus prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Ką mes norim nubausti, jeigu trūksta tvarkos, o patys esam netvarkingi? Trūksta tiesos, bet apsidairykim – ar patys jos siekiam, ar būname teisingi? Ne, mes dažniausiai būnam abejingi. Arba pikti kaip tie pasakos kaulo seniai, verdantys putrą ir sakantys svečiui: už teisybę nakvynės negausi. Taigi meluodami saldžialiežuviai, sukčiai ir ateina į valdžią. Konstitucija čia tampa bejėgė, nes suverenas (valstybės šeimininkas) yra tauta, kurią sudaro ir šiokie, ir tokie, ir anokie.
Prasidėjus kompiuterizacijai tikėjomės, jog netrukus nebereikės išlaikyti tokios armijos klerkų ir biurokratų, o jų vis daugėja ir daugėja, nors prieš kiekvienus rinkimus visos partijos žada sumažinti tą vis gausėjančią kariauną. Pons už poną ponesnis ir už šunį šunesnis…
Apskritai – visi matom – tautinis motyvas Lietuvoj apsilpęs. (Gal tik išskyrus krepšinio sirgalius, kurie chuliganiškai siautėdami mėgina vaizduoti patriotus.) Tad iš kur lietuviams dar būtų galima semtis gyvybinių jėgų ir siekti atsinaujinti?
Pačiais sunkiausiais, kruviniausiais okupacijos laikais Žemaitijoj girdėjau kažkaip savotiškai guodžiantį anekdotą: vyžotas dzūkelis girioj atrado kareivišką aulinį batą ir ilgai negalėjo suprasti, kas tai per daiktas. Galiausiai nusprendė, kad tai – kirvio „makscis”.
Tas anekdotas tikriausiai buvo nenaujas. Klumpėtas, varganas žemaitis ir tada mėgo pasišaipyti iš dzūko, aukštaičio ar suvalkiečio, o šie taip pat nelikdavo skolingi. Mums seniai jau metas atgaivinti ir įteisinti tą įgimtą lenktyniavimo poreikį. Juo labiau kad istorijos vingiuose Lietuva per šimtmečius išsaugojo savitus etnografinius kraštus, tarmes ir troškimą nenusileisti kitiems.
Tad velniams mums tos apskritys su valdančiųjų partijų paskirtais viršininkais ir neveiksniais jų aparatais? Europos šalys ir net artimiausi mūsų kaimynai jau yra susiskirstę regionais. Ten renkama žmonėms geriau pažįstama ir suprantama savivalda. O mes vis apie tai pašnekam, pamirštam ir vėl iš naujo tuščiai aušinam burną.
Negi Žemaitės Vingių Jonas buvo ir liks pats tipiškiausias Lietuvoj tebegyvenantis lietuvis?